Vyro giminaičiai daug metų dirba Norvegijoje. Prisiklausėme įvairių istorijų apie įspūdingus kalnus ir Norvegijos grožį. Prisiklausę ir pasiskaičiavę santaupas nusprendėme – vyksime! Tiesa, nei vienam vyro giminaičiui apie tai nesakėme, nes norėjome padaryti staigmeną. Tiesiog patyliukais išsiklausinėjome apie kelionę – ko reikia, kaip ruoštis, koks kalnas įspūdingiausias ir panašiai.
Kadangi keliavome su dviem vaikais, tai iš visų kalnų Norvegijoje mums pasirodė tinkamiausias Gaustatopeno kalnas. Šis kalnas yra įspūdingas ne tik savo aukščiu, bet ir tuo, kad atsidurti jo viršūnėje galima liftu, primenančiu traukinuką. Kalno aukštis – 1883 metrai. Nuo jo atsiveria šeštadalio Norvegijos panorama.
Ar bent įsivaizduojate, kad nuo kalno viršūnės būtų galima matyti visą Lietuvą prieš akis? Taip, šeštadalis Norvegijos yra apytiksliai tiek, kiek visa Lietuva. Liftui / traukinukui išrausti urvą iki viršūnės prireikė 5 metų (1954–1959) ir visa tai tik dėl to, kad norvegų armija galėtų kalno viršuje iškelti radijo anteną, kurios dėka galėtų kontaktuoti su rusais.
Kaip žinia, tuomet Norvegija buvo okupuota nacistinės Vokietijos. Radijo antena nebenaudojama, bet liftas / traukinukas nesustodamas dirba kiekvieną dieną, – aišku už didelius pinigus (mums keturiems užkėlimas ir „nuleidimas“ kainavo 200 eurų). Būtent tame „nuleidime“ ir slypi pusė kelionės nuotykio, kuris tuo metu nebuvo juokingas...
Labai gailimės ir dėl to, kad prieš tai nepasakėme vyro giminaičiams, kad vykstame į Norvegiją. Manau, būtume gavę patarimų, kurie būtų padėję išvengti bent vieno nemalonaus įvykio.
Norvegiją ir Rjukano miestelį (kuriame yra Gaustatopeno kalnas) pasiekėme be didelių nesklandumų. Beje, šis miestelis, taip pat unikalus, nes yra apsuptas galingų kalnų, tad jame jau rudenį saulės nesimato. Saulė paprasčiausiai nebepakyla taip aukštai, kad patektų bent vienas spindulys į kalno papėdėje įsikūrusį miestelį.
Bet ne čia slypi nuotykis, nes mes važiavome vasarą. Vos atvykus prie kalno, prasidėjo lietus. Pastebėję, kad turistų labai daug, vis tik nusprendėme stoti į eilę ir laukti atvykstančio traukinuko (prieš tai įsigijome bilietus priešais stovinčioje būdelėje). Turistai buvo vien norvegai, tad nesupratome, apie ką jie kalba, tiesiog matėme jų veidus ir supratome, kad kažkas ne taip.
Traukinukas iki viršūnės kilo apie 15 minučių. Tiesa, kelionė į kalno viršūnę vyksta dviem etapais. Iš pradžių tikras traukinukas rieda vertikaliai, vėliau persėdome į kitą traukinuką, kuris jau kyla vertikaliai, bet bėgiais. Traukinuką traukia trosas ir stumia į viršų iš po jo trykštantis vanduo. Vėliau vairuotojas paaiškino, kad tai labai saugu, kad per tiek daug metų, nėra įvykę jokios nelaimės. Bet buvo baisu... Ypač pažiūrėjus į apačią.
Užkilome ir supratome, kodėl norvegų veidai mums sukėlė įtarimų. Kalno viršuje plytėjo vieni debesys, o matomumas buvo gal du metrai į priekį. Tai ką šnekėti apie žlugusias viltis pamatyti šeštadalį Norvegijos?! Viskas dar būtų buvę neblogai, jei ne kitas nemalonumas, kurį patyrėme netrukus.
Nuėjome į sausakimšą kavinę, nes kiti turistai suteikė vilties, jog rūkas čia labai greitai gali išsisklaidyti, tik reikia kantrybės, truputį palaukti. Palaukėme kelias valandas... Kavinė aptuštėjo, bet ne visiškai, tad ramūs sau sėdėjome ir laukėme, kada tas rūkas išsisklaidys.
Visa bėda, kad paskutinis tos dienos traukinukas / liftas jau leidosi į apačią, kol mes laukėme stebuklo... Katastrofa! Temsta, o mes beveik 2 kilometrų aukštyje. Esmė tokia, kad šis kalnas nors ir labai aukštas, bet į jį labai lengva kopti.
Tik reikia apie 5–7 valandų į viršų ir apie 3 valandų į apačią. Todėl bare buvo žmonių, o mes jautėmės saugūs, nes manėme, kai išeis paskutiniai žmonės, tada mes irgi keliausime link lifto, kad nuleistų į apačią. O tiems žmonėms nė motais liftas, nes jie su palapinėmis atkeliavę, jie ruošėsi nakvoti kalno viršūnėje, o mes su dviem mažais vaikais...
Nepaisant to, kad oras buvo baisus (tiesa, kalno viršuje nelijo, tik aplinkui buvo rūkas), nežiūrint į tai, kad sumokėjome daug pinigų už liftą, kuris turėjo ne tik užkelti, bet ir nuleisti (galima rinktis tik užkėlimą ar nuleidimą arba abu iškarto), mes buvome pririšti kalno viršūnėje iki ryto. Ir dar su vaikais! Be palapinių ar šiltesnių rūbų!
Prisipažinsiu, kad jei tada būčiau girdėjusi apie „Barnevernet“ susirūpinimą vaikų gerove, būčiau nedelsiant su jais susisiekusi, kad tik vaikams nebūtų tekę šalti per naktį. Tiesa, taip būčiau padariusi tik tą akimirką, kai sužinojome, jog paskutinis liftas nusileido ir kitas bus tik rytoj.
Vėliau susitaikėme su ta mintimi, rūkas išsisklaidė ir atsivėrė nuostabūs vaizdai. Tiesa, jau buvo prieblanda, tad tikrą grožį išvydome tik ryte. Naktis buvo šilta ir labai žvaigždėta. Labai apmaudu, kad dauguma vaizdų nuo to kalno liks tik mūsų atmintyje, nes vėlesnis nuotykis iš mūsų atėmė daugiau nei pusę nuotraukų – mano išmanusis telefonas nugarmėjo į viešojo tualeto bedugnę... O jame buvo gražiausios nuotraukos.
Gerai, kad buvome apsiginklavę ne vienu fotoaparatu, bet vyrai ir vaikai nemoka pastebėti ir padaryti tokių gerų nuotraukų, kaip mes, moterys. O manasis išmanusis su visomis nuotraukomis nudardėjo giliai giliai...
Pradžioje minėjau, kad padarėme klaidą, jog nepasakėme vyro giminaičiams apie šią kelionę. Būtume buvę perspėti apie lifto darbo grafiką ir apie tai, kaip ir kur pažiūrėti orų prognozę.
Nors viskas baigėsi gerai, o įspūdžių tikrai užteko, drąsiai galiu pasakyti, kad į kelionę su vaikais ir savo automobiliu daugiau nebesileisiu.
Tiesa, kas susidomėjote, galiu užbaigti pasakojimą apie Rjukano miestelį. Prieš kelis metus norvegų valdžia įrengė galingus veidrodžius ant kalnų, kurie net ir žiemą nukreipia kažkiek saulės spindulių į kalnų apačioje stūksantį miestelį.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
