Žmona sukrovė lagaminą mėsos konservų, juk tuomet apie valgymą restoranuose ar užeigose net neįsivaizdavome. Taip ir išvykome. Autobusas pilnas bendradarbių, visi smagūs, išsiilgę nepatirtų įspūdžių. Pervažiavome Lenkiją, Vokietiją, Šveicarijos ruožą. Kirtome Italijos sieną. Stotelė.
Vyrai į kairę, moterys į dešinę. Paėjau kelis žingsnius nuo autobuso...Tik staiga girdžiu – važiuoja! Gal juokauja? Ne! Autobusas iš tiesų nuvažiavo. Likau stovėti ties greitkeliu. Vienmarškinis. Apsižiūrėjau – kišenėje pasas, jame vienas doleris... Netikėjau, kad bendrakeleiviai nepastebės. Vyliausi, kad autobusas tuoj grįš atgal. Deja...
Stypčiojau ties greitkeliu kelias valandas, kol pradėjo temti. Pro šalį važiavo policijos mašina. Sustojo. Pasidomėjo, ką veikiu vienas ties greitkeliu. Paėmė į mašiną, nuvežė į nuovadą Milane. Ten visi stebeilijosi į mano pasą. Kažkokia neaiški šalis. Tačiau pasitikrinę atsiprašė. Pasirodo, tokia Lituania yra...
Nors žemėlapyje tuomet dar nebuvo. Sėdėjau nuovadoje ir mačiau, kad policininkai nežino, ką su manimi daryti. Po kurio laiko sulaukė skambučio. Pasirodo, mano bendrakeleiviai galų gale manęs pasigedo. Buvo sutarta siųsti mane į Romą. Ten turėjau susitikti su kolegomis prie Rusijos ambasados (Lietuva ambasados Romoje 1992 m. dar neturėjo).
Gavau kažkokį policijos bilietą. Atvykstu traukiniu į Romą. Nežinau, kur eiti, kreipiuosi į policiją. Galų gale išsiaiškinu, kaip patekti prie Rusijos ambasados (buvo Lietuvos atstovybė Vatikane, tačiau apie tai net nepagalvojau...). Ateinu. Tačiau čia niekas manęs nelaukia. Sutinku rūgščius veidus. Niekas nieko nežino ir žinoti apie mane nenori.
O tuo metu mano autobusas stovėjo už kampo. Jie laukė kelias dienas. Užėję į Rusijos ambasadą prašė perduoti, jei jų ieškos, kad laukia čia pat... Deja, tuomet mes jau buvome kitos, atsiskyrusios, šalies piliečiai, ir Rusijos ambasados darbuotojai nematė reikalo mumis domėtis.
Neradus autobuso teko vėl kreiptis į Italijos kventūrą. Klausimai, kur važiuoju, sutrikdė. Kad į Veneciją – žinau, tačiau, koks viešbutis? Normalios civilizacijos žmonėms nesuvokiama, kad nakvoti galima ir autobuse... Dviejų savaičių kelionė autobusu be nakvynės? Na, po ilgų dvejonių policininkai patikėjo. Išdavė traukinio bilietą iki Venecijos. Liepė saugoti pasą. Sakė, kad daug valkiojasi visokių neaiškių piliečių, kuriems reikia dokumentų. Pasigailėję davė sumuštinį ir net kelias lyras kelionei.
Kolegos tuo metu paskelbė mano paiešką. Deja, jie bendravo su kita agentūra – karabinieriais. Pasirodo, Italijoje dvi struktūros, prižiūrinčios vidaus tvarką. Jos tarpusavyje turbūt nebendrauja. Viena paskelbė mano, kaip pasiklydusio, duomenis, kita – kaip ieškomo...
Atvykau į Veneciją. Man buvo paaiškinta, kad visi autobusai atvyksta į tą pačią aikštę. Tad laukti turiu čia ir niekur kitur. Pralaukiau dieną. Kitą. Nieko. Bevaikščiodamas palei kanalą tapau žinomas. Gondolų „vairuotojai“ siūlė paplaukioti. Kaipgi nesutiksi. Juk Venecija!
Plaukiojau po kelis kartus per dieną pirmyn ir atgal. Vaikščiojau po Veneciją, vis tikėdamasis sutikti kolegas. Deja... Apie alkį nėr ką ir kalbėt. Kai turistai išmesdavo nebaigtą valgyti picą, reikėjo ypatingų valios pastangų, kad nepultum prie jos drauge su laukinėmis katėmis. Nakvoti grįždavau į tą pačią aikštę prie geležinkelio stoties. Buvo lapkričio mėnuo. Šilčiau nei Lietuvoje, bet ne vasara. O iš autobuso išlipau vienmarškinis.
Naktį geriausia būdavo viešajame geležinkelio stoties tualete. Ten galima prisiglausti prie šilto radiatoriaus. Tačiau vieną naktį kažkokio impulso paskatintas atsimerkiau ir pamačiau peilį. Nežinau nei kas, nei ko norėjo. Baimė ginė greičiau nei protas. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau perone ir šokau į pirmą pasitaikiusį traukinį. Vargais negalais išsiaiškinau, kaip patekti atgal į Romą. (O mano kolegos kaip tik kitą rytą atvyko į Veneciją nesulaukę manęs Romoje !) Ir vėl kventūroje...
Galiausiai buvau nukreiptas į Romos aerouostą. Važiuoju, einu pėsčias. Pagaliau esu čia, kur galbūt atsiras galimybė kaip nors grįžti namo. Aerouoste prisistatau policijai ir iš karto esu uždarytas kartu su kitais nelegalais. Tačiau laimė – čia jau gaunu taloną ir galiu valgyti aerouosto valgykloje. Ooo! Pasta!
Anksčiau nemėgau makaronų, o dabar tai gardžiausias patiekalas! Praėjo diena, kita, kas toliau? Kasdien sulaukiu klausimų, ko aš pageidauju. Gal norėčiau pasilikti Italijoje, gal noriu į Vokietiją? Nenoriu nieko, siųskit mane namo! Tačiau niekam nerūpiu. Galų gale po kokios savaitės išsiprašau, kad leistų pasivaikščioti po bendrą salę. Einu prie „Aerofloto“...
Tikiuosi, kad rusų kalba geriausiai susikalbėsiu. Darbuotojos pradeda maloniai bendrauti, tačiau vos tik pasisakau esąs iš Lietuvos, užsičiaupia ir nusisuka.
Ko gero, po dešimties dienų prieina aerouosto policijos atstovas ir sako, kad man suteiks paramą „Alitalija“ bendrovė. Jie dovanoja bilietą, tik turiu pasirinkti, kur skristi – į Kopenhagą ar į Maskvą. Danija tada buvo dar visiškai nežinoma šalis, Maskva atrodė artimesnė. Bent rusų kalbą moku geriau nei anglų.
Pagaliau lėktuve! Tuomet dar galima buvo lėktuvuose rūkyti. Nepamenu, kas pavaišino cigarete. Stiuardesė pasiūlė išgerti, paprašiau šampano. Mažytį buteliuką įsikišau į kišenę. Bus lauktuvės žmonai. Marškinių kišenėlėje dar turėjau saldainį ir pieštuką – tai lauktuvės dukroms. Juk tada neįsivaizduojama buvo grįžti iš užsienio be lauktuvių. Štai ir Maskva!
Ir čia prasidėjo nauji nuotykiai. Pamatę mano pasą užsieniečiai lyg pasiuto: „Otkuda uiechal, tuda i vozvraščiaisia!“. Prasideda! Vos ne nauji „Italų nuotykiai Rusijoje“. Tik šįkart jau lietuvio nuotykiai. Man liepia grįžti į lėktuvą ir skristi atgal į Italiją! Ginčijuosi, liepiu skambinti tuometiniam Lietuvos atstovui Maskvoje E.Bičkauskui. „Ubeitie, no atsiuda neuidu!“
Galų gale kažkoks kapitonas pasigailėjo ir praleido. Einu per muitinę. Kur lagaminai? Nėra. Klausiu, kokia lauke temperatūra? Sužinau, kad minus dešimt... o aš vienmarškinis. Išeinu į lauką. Ieškau taksi. Tebeturiu tą vienintelį išsaugotą dolerį. Už jį prisiprašau atvežti prie „Baltijskij vokzal“. Tikuosi, kad čia sutiksiu tautiečių. Deja, sutikau, tik nelabai kas su manimi norėjo kalbėti.
Tačiau viena panevėžiečių pora patikėjo. Aprengė megztiniu, nupirko traukinio bilietą. Parsivežė namo į Panevėžį, apnakvindino (traukinys nevažiavo iki Kauno), o ryte nupirko bilietą ir įsodino į autobusą. Iki šiol dėkingas šiems žmonėms.
Aštuntą ryto prie namų durų. Skambinu. Atidaro žmona. Šmaukšt! Smūgis į veidą, o paskui apkabinimas ir ašaros! Pasirodo, mano kolegos jau prieš kelias dienas parvežė lagaminus ir papasakojo, kad Italijoje dingau be žinios.
Romoje jie manęs ieškojo, autobusas laukė prie Rusijos ambasados net keturias dienas, o bendrakeleiviai rado prieglobstį Lietuvos atstovybėje Vatikane. Manęs ieškoti padėjo ir gerbiamas Kazys Lozoraitis. Deja, niekas nieko nesužinojo. Todėl žmonai buvo duotas jo telefonas ir pasiūlyta kartkartėmis pasidomėti.
Galima numanyti, kokios mintys turėjo lankyti ją tomis dienomis, juk per TV buvo rodomas italų serialas „Aštuonkojis“ ...
Praėjo dvidešimt treji metai. Apvažiuota visa Europa, išskyrus Italiją. Žmona ne kartą siūlė savaitgalio kelionę į Romą, tačiau kažkodėl vis dar susilaikau...
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite italija.htm"="">italija.htm"" target="_blank">čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
