Į Romą nuskridome lapkričio 25 dienos pavakare. Apsigyvenome viešbutyje „XX Settembre“, Via del Mocao gatvėje. Viešbutis įsikūręs senoviniame pastate, su aplinkiniais gyvenamaisiais namais sujungtas kvadrato principu. Virš pirmojo aukšto tarp pastatų – stogas, tad, apsigyvenus antrame aukšte, už lango plyti tarsi aikštelė ar terasa (iš pradžių mes to, aišku, nežinojome).
Apsistoję viešbutyje, numetėme daiktus, nusiprausėme po dušu, pravėrėme balkono duris ir išskubėjome į miestą, norėdami pamatyti garsiuosius Ispanijos laiptus. Žinojome, kad vakare jie atrodo įspūdingai. Tikrovė pranoko lūkesčius ir sutemus laimingi grįžome į viešbutį. Kokia buvo nuostaba, kai rakindami kambario duris, už jų išgirdome didžiulį triukšmą ir klegesį.
Atrakinus duris, ištiko šokas. Mūsų kambaryje žaidė šeši 5–7 metų vaikai. Kambarys kaip po karo – viskas išmėtyta, išvartyta, lovatiesės nutrauktos, kėdės apverstos, gėlių vazonai ant žemės. Laimė, mūsų daiktai nepaliesti, viešbučio TV sveikas. Atsitokėję išsiaiškinome, kad tai aplinkinių gyventojų vaikai, kurie kas vakarą žaidžia šioje vadinamojoje terasoje ir, pamatę praviras balkono duris, susigalvojo sau pramogą ir paprasčiausiai atvyko „pasisvečiuoti“.
Žvilgtelėjome pro balkono duris ir pamatėme, kad šioje terasoje aplinkinių butų žmonės tiesiog ilsisi – kas pasistatę kėdes geria kavą, kas skaito laikraščius, o kas paprasčiausiai šnekučiuojasi. Viskas baigėsi tuo, kad šių išdykėlių tėvų buvome pakviesti į tą pačią terasą taurei vyno ir iš šio nuotykio skaniai pasijuokėme.
Po poros dienų nuvykome į Vatikaną. Tikslas – aplankyti Šv. Petro aikštę, Baziliką ir pasikelti į jos kupolą, apžvelgti Romą iš paukščio skrydžio. Kas buvote, žinote, kad dalį kelio į kupolą kelia liftas, o dalį kelio (ne vieną šimtą laiptų) reikia įveikti pėsčiomis, savo jėgomis. Į kupolo viršūnę veda sraigtiniai laiptai, laiptinė labai siaura, man, šimtakilograminiui plačiapečiui vyrui, vietos beveik neužtenka, apie prasilenkimą su kitu žmogumi nėra net kalbos.
Laiptai svyra tai į kairę, tai į dešinę, trūksta oro, tvanku. Iš karto apėmė bloga nuojauta – o kas būtų, jei kas nors nutiktų ir kam nors sustreikuotų sveikata. Iš kur laukti pagalbos – nei iš viršaus, nei iš apačios. Žinoma, mano nuojauta pasitvirtino, taip ir atsitiko. Virš mūsų kopė pagyvenusių žmonių grupė iš Japonijos ir judėjimas staiga sustojo.
Įsivaizduokite – siauri sraigtiniai laiptai, matomumas ribotas, matau 3–5 žmones virš savęs, tiek pat apačioje. Kvėpuoti nėra kuo, žmonės suspausti kaip silkės statinėje, nežinome, o tik spėjame, kas atsitiko. Nežinome, kada ir kokiu būdu atvyks pagalba. Šis košmaras truko apie 20–25 minutes, kolona pajudėjo, pasiekėme kupolo viršūnę, grožėjomės Amžinuoju miestu, tačiau taip ir nesužinojome, kas nutiko.
O nusileidus žemyn (beje, nusileidimo laiptai pakankamai platūs ir klaustrofobijos nesukelia), pirma mintis – užeiti į pirmą pasitaikiusią kavinę paragauti ko nors stipresnio ir numušti stresą. Istorijos išvada – Vatikano miesto-valstybės vadovams reikia skubiai spręsti šią problemą, kol dar neįvyko kokia nors rimta tragedija.
Ir pabaigai – trečia istorija. Ne baisi, košmariška, o truputį juokinga. Mano žmona beprotiškai myli šunis, sutikusi kokį nors, jį glosto, kalbina. Patys mes namuose auginame gražuolį anglų kokerspanielį Čipsą. Ir atsitik tu man taip, kad besigėrėdami Romos senamiesčiu, pavargę ir prisėdę lauko kavinėje pailsėti ir atsigerti nuostabios itališkos kavos, pamatėme ateinantį gana ekscentriškos išvaizdos žmogų, vediną „musiškiu“ Čipsu.
Žmogus pririšo šunį prie tvoros, užėjo į kavinę ir užsisakė kavos. Tuo tarpu mano žmona, kaip visada, puolė prie šuns ir ėmė jį kalbinti. Nenumatėme šio įvykio, trukusio apie porą valandų, pasekmių. Žmogus paliko savo kavą ir puolė mums siūlyti pirkti jo šunį (buvau pramokęs itališkai, tad galėjau su „prekeiviu“ susišnekėti). Nepadėjo aiškinimai, kad mes turistai, kad atskridome lėktuvu, kad, net ir norėdami, negalėtume pirkti šuns.
O kad turime tokį pat Lietuvoje – tai tik papildomas argumentas, kad privalome jį pirkti. Žodžiu, veiksmas truko pakankamai ilgai, žmogus toliau ėjo kartu su mumis ir siūlė savo „prekę“. Nuėjus keletą kvartalų ir niekaip nepavykstant atsikratyti pakeleivio, žmonai pasiūliau paprasčiausiai pabėgti. Taip ir padarėme, o atsikratę įkyruolio, nėrėme į pirmą pasitaikiusią bažnyčią ir pusvalandį uoliai meldėmės. Istorija tuo ir baigėsi, o jos moralas tas, kad žmonai, gal ir laikinai, bet praėjo noras kalbinti visus iš eilės sutiktus šunis.
Tad štai ir visi penkių dienų kelionės nuotykiai. O būna, kad ir per dešimties dienų išvyką nepatiri nieko juokingo ar netikėto.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite italija.htm"="">italija.htm"" target="_blank">čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
