Tos, jau tolimos 1989-ųjų vasaros laikas iš atminties neištrynė. Ji išliko, kaip vienas spalvingiausių mano gyvenimo etapų. Tiek politinių įvykių gausa Lietuvoje, tiek mano pirmosios kelionės į užsienio šalį metu patirtais įspūdžiais ir įdomiomis pažintimis.
Žinia apie organizuojamą ekskursiją į Lenkiją darbovietėje pasklido greitai ir netikėtai. Norinčiųjų važiuoti netrūko. Juo labiau kad į Lenkiją tuo laiku negalėjai nuvykti kada panorėjęs. Lietuvos ir šios valstybės sieną tebesaugojo sovietinė pasienio kariuomenė.
Dar tebestyrojo spygliuotų vielų užtvaros, o išilgai jų – išakėtas žemės ruožas, į kurį savavališkai įžengęs galėjai tikėtis būti apkandžiotas dresuotų pasieniečių šunų, o nepaklusęs kariškių reikalavimui sustoti – dar ir serijos kulkų. Be to, buvo paskelbta, jog visas kelionės išlaidas dengs mūsų organizacijos profsąjunga.
Vykstančiųjų atranka vyko burtais. Pasisekė nesitikint... Ir štai su būriu laimingųjų, sėdėdami prabangiame to laiko autobuse „Ikarus“, pro langus šmėžuojant Lietuvos peizažams, jau lekiame minėtosios sienos link.
Pirmoji artima pažintis su mūsų pasus tikrinančiais rūstokais sovietiniais pasieniečiais ir tokiais pat rusakalbiais muitininkais. Nors nieko draudžiamo ir neleistino vežtis neturime, sėdime šiek tiek neramūs ir įsitempę. Viskas gerai, kertame sieną. Dar laukia ir lenkų patikra. Nežinia, ką sugalvos kaimyninės šalies muitininkai...
Autobusas sustoja prie jų posto. Neskubėdamas įlipa ūsuotas muitininkas, kurio kepurėje puikuojasi baltu ereliu paženklinta kokarda. Nutaisęs rimtą miną, nuščiuvusiame autobuse šiek tiek laužyta rusų kalba jis kreipiasi į keletą jam patikusių moterų: „Eta, eta i eta panie...“
Ir po reikšmingos pauzės: „...mienia pacielūjut!..“ (Šita, šita ir šita ponia mane pabučiuos!..). Visi nusijuokia. Įtampa dingsta ne tik mums, bet ir lenkų muitininko atsirinktųjų ponių veiduose. Patikros procedūra tuo ir baigiasi. Laimingo kelio!
Metams bėgant dar bus įvairiausių kelionių. Bus ir ilgam atmintyje įstrigusių nuotykių. Teks paragauti jūrininko duonos plaukiojant didžiuliais Danijos naftos tanklaiviais. Teks patirti dviejų laivų susidūrimą ūkanotuose Anglijos vandenyse, kai į mūsų beveik dviejų šimtų metrų ilgio aviacinių degalų pakrauto tanklaivio šoną, kiaurai pramušdamas bortą ir tarsi liauną medelį nukirtęs masyvų dvidešimties metrų aukščio denio apšvietimo ir navigacijų bokštą, sukeldamas spiečių kibirkščių, įsirėžė kitas laivas. Ir dėkui Dievui – nebuvo pažeistos plukdomo krovinio talpyklos… Na, o kol kas, aš lekiu Lenkijos keliais! Aš jau užsienyje!.. Pirmoji kelionės diena ir ekskursija į Varšuvos nacionalinį muziejų. Neatplėšdami akių stovime priešais Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“!.. Tiek apie jį girdėta ir skaityta. Ir štai jis priešais mus! Laikas pralekia nepastebimai.
Nakvynė Varšuvos viešbutukyje, pusryčiai ir vėl visa diena pažintinių ekskursijų po miestą. Visa 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji! Pavakare, solidarizuodamiesi su trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonėmis, sustojame į simbolinį Baltijos kelią.
Viename Varšuvos parkų stovėdami ratu susikimbame už rankų, uždegame vieno mūsų kolegos kauniečio apdairiai šiam tikslui paimtas žvakeles ir giedame Lietuvos himną... Saulėtas besibaigiančios vasaros pavakarys... Sodri parko žaluma, kiek nustebę, tačiau pagarbūs retų praeivių žvilgsniai ir nepakartojamas, geras jausmas mūsų širdyse!
Nors šį nuostabų vakarą mes ir ne Tėvynėje, nepaisant to, esame su tais, kurie dabar lygiai taip pat gyvoje grandinėje susikibę už rankų nuo Vilniaus iki Talino stovi Baltijos kelyje. Mes taip pat esame to Baltijos kelio dalis! Kelio, į kurį ir kuriuo kartų kartomis ėjome per šimtmečių audras ir negandas, priespaudas ir sukilimus, karus ir okupacijas, pokario partizanų laisvės siekį ir tragediją, per Romo Kalantos gyvojo fakelo nušviestą 1972-ųjų Kauno pavasarį!..
Šviesūs ir pakylėti temstant sugrįžtame į viešbutį. Mūsų laukia trečioji išvykos diena. Po lengvų pusryčių vykstame į netoli Varšuvos esančius Wilanowo rūmus, kurie kažkada buvo karališkoji rezidencija, o dabar – vienas svarbiausių ir gražiausių Lenkijos kultūros paminklų. Bevaikštinėjant po rūmų sales prie manęs priėjo jaunas, inteligentiškas, maždaug mano metų vaikinas su mergina ir angliškai pasiteiravo, iš kur mes esame. Įsikalbėjus prisistatė esąs lenkas, šiuo metu gyvenantis Londone. Merginą pristatė Olivia Williams vardu. Vėliau sužinojau, jog ji žinoma britų aktorė. Tačiau šįkart ne apie ją.
Kadangi mūsų grupė jau ėjo iš rūmų, ilgesniam pokalbiui nebuvo laiko. Apsikeitėme adresais. Pakviečiau pasitaikius progai apsilankyti Vilniuje ir mano namuose. Mačiau, jog tai jį nudžiugino. Sakėsi turįs planų ir norėtų atvykti į Lietuvą. Tuo tąkart ir baigėsi mūsų pažintis, o kitą dieną – laimingai ir mūsų grupės kelionė po Lenkiją.
Džiaugiausi kelionėje patirtais įspūdžiais, o mano artimieji – lauktuvėmis. Grįžome į darbus. Greitai pralėkė paskutinės tos vasaros dienos, ruduo ir žiemos švenčių laikas. Vieną prasidėjusių 1990-ųjų metų sausio dieną į mano duris paskambino laiškanešys ir įteikė siuntinuką. Išpakavęs pamačiau, jog tai mano ekskursijos Lenkijoje, Wilanowo rūmuose, sutikto vaikino parašyta knyga.
Ant mėlyno viršelio virš nufotografuotų modžahedų raitelių švietė knygos pavadinimas „Dust of the saints“ (Šventieji pelenai) ir autoriaus pavardė Radek Sikorski. Atvertęs pamačiau man skirtą dedikaciją: „For Kestitus, With Memories of our meeting at Wilanow and with Best Wishes for the 1990 from London 7th January’90 Radek.
Beje, kiek ir kur vėliau besusidūriau su anglakalbiais, vardas Kestitus visiems buvo ištariamas daug lengviau nei Kęstutis. Prisistatydamas dažnai ir pasitenkindavau šiuo variantu. Kam žmones kankinti. Nusilauš liežuvį, bus bereikalingų problemų...
Už knygą padėkojau laišku. Prie jo dar nupiešiau ir padovanojau autoriui skirtą ekslibrisą. Tų pačių metų vasarą Radekas apsilankė pas mane Vilniuje. Kol ruošė lenkiškąjį šios knygos variantą PROCHY ŠWIĘTYCH, savaitę gyveno pas mane, bute Taikos gatvėje.
Taigi mano kelionė į Lenkiją galimai tapo pretekstu Radeko kelionei į Lietuvą. Kiek žinau, tai buvo pirmoji neoficiali R.Sikorskio kelionė į Lietuvą. Vakarais, susėdę prie mano žmonos paruoštos vakarienės, diskutuodavome apie politinę padėtį, apie bręstančius įvykius Lietuvoje bei kitose, tada dar sovietinėse Baltijos valstybėse.
Daug pasakojo apie tada mums tik iš vienos pusės nušviečiamą Afganistano karą. Apie savo patirtus, tada dar jauno žurnalisto nuotykius bei išgyvenimus bendroje kelionėje su modžahedų kariais nuo Pakistano pasienio iki musulmonų šventu laikomu Herato miesto, per sovietinės kariuomenės bazių nusėtą Afganistano teritoriją. Apie rusų modžahedus, kurie, nepanorę kariauti sovietų pusėje, perbėgo pas afganus…
Minėtos knygos lenkiškąjį variantą Radekas norėjo papildyti savo tautiečių, gyvenančių Lietuvoje ir tarnavusių sovietinėje armijoje, Afganistane patirtais išgyvenimais bei jų požiūriu į Afganistano karą apskritai.
Pamenu, jog po vieno interviu su buvusiu tokiu kariu, Lietuvos lenku, pyko ir nervinosi, negalėdamas suprasti, kaip sovietinė propaganda paveikė jaunus jo tautybės iš sovietinės kariuomenės demobilizuotus žmones. R.Sikorskio surengtame interviu vienas iš Afganistano grįžęs vilnietis lenkas užsispyręs tvirtino, jog sovietų pusėje jis kariavęs teisingą karą.
Deja, vėliau, R.Sikorskiui tapus Lenkijos užsienio reikalų ministru, negalėjau suprasti jo tarsi staiga prasiveržusio, toli gražu ne paties draugiškiausio požiūrio į mūsų šalį. To jis niekada neparodė viešnagės mano namuose ar kito mūsų bendravimo metu.
Taip pat ir mano suorganizuotose ekskursijose automobiliu į Trakus bei kitas gražesnes Lietuvos vietas, nepaisant to, jog tą vasarą Lietuvoje buvo pats Rusijos energetinės blokados įkarštis, tad gauti benzino išvykoms automobiliu buvo labai nelengva.
Mūsų kelionėje prasidėjusi draugystė ir susirašinėjimas tęsėsi kelerius metus. Per 1991 m. sausio įvykius R.Sikorskis man rašė palaikančius laiškus, žavėjosi sausio 13-tosios naktį televizijos bokštą gynusių žmonių drąsa. Džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe...
Galbūt teisingas yra posakis, jog valdžia gadina žmones. Ne paslaptis, jog politinio populiarumo kartais siekiama ir ne visiems priimtinais bei garbingais būdais. Tačiau tai jau ne šio rašinio tema ir tikslas. Dalydamasis prisiminimais apie šią jau tolimoje praeityje vykusią kelionę, norėjau iš naujo pajusti ir išgyventi tos Lietuvai ir mums visiems svarbios 1989-ųjų metų vasaros išskirtinumą, žmonių nuotaikas ir bendrą susitelkimą laisvės siekiui.
Prisimindamas šioje kelionėje sutiktas įdomias, išskirtines asmenybes, apie jas norėjau papasakoti taip, kaip jas pažinau ir mačiau to meto akimis. Meto, kuris dar nebuvo persunktas nepamatuotų politinių ambicijų, prieštaringai vertinamų pareiškimų ir pasisakymų. Meto, kai buvo vietos nuoširdžiam ir paprastam žmogiškumui ir kai mes buvome draugai. Draugai, kuriuos suvedė kelionės…
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
