Man buvo svarbu pačiam viską patirti, ar Paryžius yra toks, kaip apie jį pasakoja ar rašo jame gyvenę ar lankęsi žmonės. Neslėpsiu, kad mano prancūzų kalbos žinios lygios nuliui, o angliškai kalbu tik minimaliai. Tai varžė, bet netrukdė bendrauti ir orientuotis mieste.
Mitas, kad prancūzai nekalba ar nenori kalbėti angliškai, nepasitvirtino. Bent mano anglų žinių prancūzams, su kuriais teko bendrauti, pakako.
Paryžius man buvo įdomus kaip istorinis miestas. Dirbant pedagogo istoriko darbą, svarbu patirti valstybės ar miesto indėlį į bendrąją visuotinę istoriją. Tam labai tinka aplankyti ir patyrinėti istorines Prancūzijos ir Paryžiaus vietas. Taigi Europos istorija – iš esmės Prancūzijos istorija. Bent jau viduramžių Europos.
O ir kiti istorijos laikotarpiai Paryžiuje aiškiai pastebimi. Per mano viešnagę Prancūzijos sostinėje ėmė ryškėti bent keli išskirtiniai istorijos ir visuomeniniai reiškiniai, kuriuos pavadinčiau Paryžiaus kultais, pasireiškiančiais pastato, reiškinio ir asmenybės pavidalu.
Eiffelio bokšto kultas. Bokštas, kuris savo didybe ir esybe, bet ne turiniu prasiveržia pro bet kokius kitus istorijos ir meno paminklus. Kitas reiškinys – gotikinis architektūros stilius. Šio meno stiliaus pastatų Paryžiuje gana daug. Tačiau šis kultas kuklesnis ir subtilesnis.
Trečiasis kultas susijęs su istorine asmenybe. Be abejonės, tai Napoleonas Bonaparte'as, istoriniu palikimu pralenkiantis bet kurią kitą asmenybę.
Eiffelio bokštas
Pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo Eiffelio bokšto. Patyriau lengvą istorinį ir kultūrinį šoką. Tokio didingo statinio išvysti nesitikėjau. Todėl pabuvimas šalia jo ir po juo sustiprino įspūdį apie miesto istorines erdves. Pasijutau menkas ir tada supratau patekęs į pasaulio sostinę.
Taip galima teigti, nes ir kiti mano aplankyti istorijos objektai pirmiausia žavėjo didingumu. Jau nekalbant, kad visa tai nedalomai susilieja su istorija ir atitinkamo laikotarpio meno stiliumi. Taigi Eiffelio bokštas statytas XIX a. pabaigoje. Savo masyviomis konstrukcijomis jis matomas iš bet kurios Paryžiaus vietos.
Nesikėliau į viršų vien todėl, kad pajutau Eiffelio bokšto kultą, lyginant su kitais istorijos paminklais Paryžiuje. Natūralu, kad turistus traukia Eiffelio bokštas. Paryžius nuo šio bokšto matomas puikiai. Bet Paryžiuje yra ir kitų aukštų pastatų, nuo kurių atsiveria nuostabūs miesto vaizdai. Taip, Eiffelio bokštas sukrečia savo didybe, bet tai nebuvo tas objektas, kuris mane labiausiai sužavėjo.
Luvro fenomenas ir paveikslo paieškos
Svarstydamas, kas labiausiai paliko įspūdį, atsakau, kad Luvro galerija. Luvro galeriją kiekvienas lankytojas lanko pagal savo poreikius. Dažniausiai, kaip supratau, lankytojai jokių poreikių neturi. Jiems svarbu patekti į Luvrą. Didelis minusas galerijai, kad ji tapo masinio pasibuvimo objektu, bet ne istorijos ir meno suvokimo objektu.
Suprantu tai, kad apie ekspoziciją reikia skaityti. Dažniausiai lankytojai juda. Juda viena kryptimi. Ko gero, atspėjote, kuria kryptimi juda tūkstantinė minia? Taip, „Monos Lizos“ link. Ir tas judėjimas sumenkina galerijos paskirtį.
Susidaro įspūdis, kad žmogus beveik dvi valandas lūkuriavo, kad įsigytų bilietą į galeriją, ir tada rodyklių vedamas, skuba į salę pamatyti garsiojo paveikslo. Nemeluosiu, man buvo smalsu pamatyti Leonardo da Vinci paveikslą, bet buvo dar įdomiau stebėti kone ekstazės ištiktus paveikslą fotografuojančių lankytojų veidus.
Rodos, kad daugiau Luvre nėra ko žiūrėti. Galerijos plane pažymėti objektai, kuriuos vertėtų pamatyti. Tie eksponatai vertingi tiek istorijos, tiek meno prasme. Lankstinuke jų pažymėta apie dešimtį. Jeigu lankytojas vadovaujasi šia nuoroda, pamato visą muziejų. Lėtai, naudodamasis planu, kildamas ir leisdamasis galerijos laiptais gali apžvelgti visą muziejaus ekspoziciją ir tai užtruksi apie 3–4 valandas.
Nustebino, kad galerijos plane kaip vertingas eksponatas nenurodytas Babilono karaliaus Hamurapio surašytas įstatymų rinkinys. Įstatymai iškalti dantiraščiu ant juodojo kobalto stulpo XVIII a. pr. Kr. Šis akmuo iliustruojamas net visuose Lietuvoje leidžiamuose istorijos vadovėliuose.
Tačiau maloniai nustebino, kad prie šio akmens būriavosi nemažai jaunų žmonių. Apžiūrinėjo iš visų pusių ir net tarpusavyje diskutavo. Matyt, suvokdami, prie kokio istorijos civilizacijos paminklo stovi. Gerą jausmą patyriau ir aš, mintimis bandydamas nusikelti į saulės ir teisingumo dievo Šamašo ir karaliaus Hamurapio teisingumo paieškas.
Mane labiausiai domino italų barokinio meno tapytojo Lionello Spados paveikslas „Koncertas“. Domino todėl, kad Vilniaus valdovų rūmuose antrojo aukšto barokiniame itališkame valdovo kambaryje kaba to paties dailininko paveikslas „Ludovisi koncertas“. Paveikslai skiriasi.
Vilniaus paveiksle viena figūra daugiau ir jis kur kas didesnis nei Luvro paveikslas. Atrasti šį paveikslą Luvre man buvo maloni staigmena. Dabar, kai vedu ekskursijas Valdovų rūmuose, lankytojams prie Lionello Spados paveikslo parodau ir nufotografuoto Luvre esančio paveikslo kopiją. Lankytojus tai suintriguoja.
Paryžius be Napoleono ne Paryžius
Napoleonas Bonoparte'as Prancūzijoje ir Paryžiuje laikomas kultine istorine asmenybe. Tai liudija mano aplankyta Triumfo arka ir Invalidų rūmai. Triumfo arka man labai tiko fotografuoti Paryžių iš viršaus. Paryžiaus kvartalai nuo arkos tiesiasi tarsi saulės spinduliai. Centrinė ašis, be abejonės, yra Eliziejaus Laukai. Arka pastatyta Austerlico mūšiui įamžinti 1806 metais. Po pergalės mūšyje Napoleonas I pasakė savo kariams, kad jie grįš namo tik per pastatytą triumfo arką. Statinys atitinka romėniškąją antikinę architektūrą, kurią labai mėgo imperatorius.
Istorinė simbolika sieja arką su Napoleono palaikais, kurie per Triumfo arką 1840 metais karaliaus Liudviko Pilypo įsakymu buvo sugrąžinti iš Šv.Elenos salos į Paryžių. Imperatoriaus Napoleono I palaikai perlaidoti Invalidų rūmų sobore. Didingas raudono marmuro karstas juosiamas bareljefų, kurie atspindi Napoleono karinius ir politinius laimėjimus.
Invalidų rūmai buvo skirti kariams, kurie po karo tapo invalidais. Jie čia buvo gydomi ir išlaikomi valstybės.
Tame pačiame Invalidų rūmų muziejuje veikia Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų muziejus. Ekspozicija nuosekliai pasakoja apie karų priežastis, eigą, padarinius. Jokios pompastikos, tik informatyvi ekspozicija.
Mums reikėtų pasimokyti iš prancūzų, kaip pateikti informaciją muziejuose. Kadangi tematika karinė, naudojama daug garso ir vaizdo technikos. Dokumentiniai kino kadrai, autentiška karo technika, amunicija, apranga – visa tai suteikia lankytojui istorinio tikroviškumo ir autentikos.
Monitoriuose galima peržiūrėti dokumentinius kadrus. Galima juos sustabdyti, pakartoti, padidinti ir sumažinti. Visa tai, ką leidžia dabartinė skaitmeninė kompiuterija. Lankymasis muziejuje visai neprailgsta. O ir istorinė informacija pateikta laikantis pasaulio istorijos vertinimų. Iš esmės visa tai dėstoma ir mūsų mokyklose. Informacija objektyvi. Sudomino žemėlapis, kuris rodė Europos valstybių teritorijas po Potsdamo konferencijos. Žemėlapyje žymimos ir trys Baltijos šalys, kurias okupavo SSRS.
Naujasis Paryžius
Pakilus į Triumfo arkos apžvalgos aikštelę puikiai matyti miesto panorama. Nudžiugau, kad naujojo Paryžiaus dangoraižiai nenusileidžia Eiffelio aukštybei. Būtina aplankyti Defansą. Tai verslo ir gyvenamųjų namų rajonas, kuriame puikiai dera naujoji architektūra.
Architektūros žaismas, improvizacija – taip pavadinčiau bendrą rajono pastatų kompoziciją. Artėji prie Didžiosios Defanso arkos, kuri yra Triumfo arkos modernioji versija, ir žvilgsniu gaudai vis įmantresnes architektūros formas įgyjančius statinius. Kompozicija sudomina tuo, kad pastatai neužgožia vienas kito. Jie tarsi papildo ankstesnį nauju posūkiu ir aukščiu. Netikėta staigmena
Paryžiuje ketinau susitikti su lietuvių bendruomenės nariais. Dar iki vizito parašiau kelis laiškus lietuvių bendruomenės nariams. Domino lietuvių veikla, lietuviškos mokyklėlės. Į mano laiškus buvo sureaguota. Tačiau buvo atostogų metas ir ne visi galėjo skirti laiko susitikimui. O ir aš buvau užsiėmęs Paryžiaus pažinimu.
Tačiau nudžiugino Paryžiaus jaunimo bendruomenės narės Ramintos laiškas. Raminta kvietė sutartu laiku susitikti ir pasišnekėti. Paryžiuje Raminta jau trejus metus. Baigusi magistrantūros studijas Paryžiuje liko čia dirbti. Darbas merginai patinka. Aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje.
Lietuvių bendruomenė Paryžiuje ne tokia plati kaip Anglijoje, tačiau veiklos užtenka. Bendraujama su Lietuvos ambasada. Bendruomenė renkasi Šv.Augustino bažnyčioje. Šioje bažnyčioje Raminta gieda chore. Čia po šv.mišių vyksta lietuviškos mokyklėlės pamokos. Atvira, nuoširdi mergina sako pasiilgstanti Lietuvos. Bent kelis kartus aplanko namiškius Alytuje.
Ramintos geranoriškumu įsitikinau, kai nustojo veikti mano fotoaparatas. Tiesiog nusibaigė elementas. Raminta pasiūlė savo fotoaparatą ir juo naudojausi visą kelionės laiką. Taigi vaizdai, kuriuos fotografavau Paryžiuje, tai Ramintos dovana man. Manau, kad ir visi Paryžiuje gyvenantys lietuviai tokie pat geranoriški.
Taigi Paryžius – niekada iki galo neperskaitytas, žavus ir istorijos dvasia pulsuojantis miestas. Miestas, kurį reikia pamatyti, reikia suvokti ir niekada nepamiršti.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
