Ar esate matę filmą „Terminalas“? Jeigu ne, keliais sakiniais papasakosiu, apie ką šis filmas. Juostoje pasakojama istorija apie Viktorą Navorskį – vyruką iš fikcinio Rytų Europos miesto Krakožijos, kuriam vos nusileidus Niujorke baigia galioti pasas ir dėl to jis yra priverstas neribotam laikui pasilikti JFK oro uoste. Čia jis susiranda draugų, vėliau įsikuria ir netgi įsimyli.
Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad man pačiam, kaip ir Viktorui Navorskiui, teko įstrigti oro uoste. Na, tik mano pasas galiojo, draugų aš ten nesusiradau ir nieko neįsimylėjau. Beje, ir įstrigau ne oro uoste, o prie jo.
Buvo 21 valanda, kai nusileidau Paryžiaus Bovė oro uoste. Iki skrydžio į Vilnių turėjau lygiai 12 laisvų valandų, todėl buvau nusprendęs jas praleisti miegodamas ant varganų Bovė oro uosto grindų ar šiaip spręsdamas kryžiažodžius ir kas 15 minučių tikrindamas, kiek laiko praėjo.
Viskas ėjosi pagal planą. Bent jau pirmą valandą. Už paskutinius eurus iš automato nusipirkau skardinę apelsinų gėrimo ir porą bandelių. Atsisėdau, įsitaisiau ir pradėjau spręsti kryžiažodžius.
Po kiek laiko pastebėjau, kad oro uoste likome tik aš ir grupelė jaunų muzikantų pietiečių (turbūt ispanų arba italų). Jie taip pat, matyt, laukė kitos dienos skrydžio. Tai sukėlė šiokį tokį įtarimą, tačiau greitai mano dėmesys vėl nukrypo į kryžiažodžius.
Prabėgus maždaug 15 minučių mus pasiekė oro uosto pranešėjo žinutė: „Ponai ir ponios, po 10 minučių oro uostas uždaromas. Prašome išeiti.“ Persimetėme keliais žvilgsniais su pietiečiais. Jų akyse ir judesiuose pamačiau šokią tokią paniką, tačiau tą patį turbūt buvo galima įžvelgti ir manyje. Supratome, kad metas judėti. Kur? Nežinia.
Vis dėlto vietos, kur eiti, ilgai ieškoti neprireikė. Bovė oro uostas yra padalintas į du pastatus – atvykimo ir išvykimo. Keli šimtai metrų, ir aš jau šiltai sėdėjau atvykimo salėje ir stebėjau, kaip žmonės nerimastingai laukia. Laukia ir pagaliau sulaukia savo artimųjų, draugų, pažįstamų.
Tačiau po kiek laiko ir čia mano ramybė ir pamąstymai buvo sudrumsti. „Sveiki, pone, atsiprašome, bet mūsų oro uostas uždaromas po 10 minučių. Malonėkite išeiti“, – mandagiai pasakė jaunas juodaodis oro uosto darbuotojas ir nuėjo. Ką gi, ką gi, ką gi. Ką gi daryti?? Iki skrydžio namo – 10 valandų, lauke apie 0 laipsnių, o aš priverstas palikti oro uostą.
Išėjau į lauką. Aplinkui nė gyvos dvasios, išskyrus tą pačią grupelę pietiečių. Įsikūrė jie su visais savo instrumentais prie pat oro uosto, autobuso stotelėje. Rėkė, dainavo, važinėjo, laužė vežimėlius ir filmavo. Kitaip sakant, elgėsi, kaip ir dera pietiečiams.
Nusprendžiau, kad stovėti tai aš tikrai nestovėsiu. Miegoti irgi nemiegosiu, nes ir nėra kur, ir ant ko, ir šalta. Džiaugiausi, kad esu mėgėjas vaikščioti ir neturėjau didelio bagažo – visi mano apie 8 kilogramus sveriantys daiktai tilpo į vieną kuprinę.
Pradėjau eiti, kur kojos veda. Pirmiausia apsukau kelis ratus aplink oro uostą, o kompaniją vienu metu man kelias sekundes palaikė kiškis, prabėgdamas prie pat kojų ir išnykdamas brūzgynuose. Tada, pamaniau, reikia eiti kur nors kitur, nes 10 valandų aplink oro uostą neprivaikščiosi.
Nusprendžiau, kad reikia padidinti vaikščiojimo spindulį, ir kiek paėjėjęs palikau oro uosto teritoriją. Eidamas nė nepastebėjau, kad atsidūriau greitkelyje. Dešinėje – mažas miškelis, krūmai, kairėje – neaprėpiami laukai, nė galo, nė krašto nematyti. Keliu pralėkė vos pora mašinų. Minutėlę kelkraščiu paėjęs supratau, kad šis kelias niekur nenuves, ir pradėjau eiti atgal į oro uosto teritoriją.
Tačiau eidamas atgal kita kelkraščio puse pastebėjau, kad už to paties mažo miškelio stovi namai. Nieko nelaukdamas nuskubėjau ten ir… Pasiekiau civilizaciją!
Tijus – tai maža bendruomenė, esanti Pikardijos regiono Bovė miesto teritorijoje. Ją sudaro vos apie tūkstantį žmonių, ir tuo aš galėjau įsitikinti.
Pradėjęs tyrinėti miestelį pasijutau taip, lyg būčiau vienintelis likęs gyvas žmogus pasaulyje. Nors buvo apie 23 valanda vakaro, gatvės buvo absoliučiai tuščios. Vieninteliai gyvybės ženklai buvo vienas tolumoje iš tamsos išniręs žmogus, kuris kaip greitai atsirado, taip greitai ir išnyko. Taip pat, kai ėjau gatve, veikiausiai kažkas mane pamatęs pro langą užtraukė langines. Lyg aš čia nebūčiau pageidaujamas.
Be viso to, Tijus – tikrai labai graži gyvenvietė. Visi joje esantys namai nuosavi, o dažną jų puošia kruopščiai sutvarkyti sodeliai, pilni įvairiaspalvių gėlių ir krūmų. Tijus turi ir savo bažnyčią, tačiau joje apsilankyti neteko, nes ir Dievui reikia miego.
Iš viso miestelį aplankiau keturis kartus. Skersai išilgai apėjau visas jo gatves, kurios buvo pasiekiamos kojomis. Buvo taip ramu ir tylu, kad kartkartėmis į galvą šaudavo mintis kur nors ant suoliuko nusnūsti.
Nenusnūdau, bet susiradau kitos veiklos – patobulinau fotografavimo įgūdžius, paterorizavau autobuso stotelę ir, kaip ir būdinga pelėdoms naktį, mąsčiau apie gyvenimo prasmę.
Vis dėlto tikriausiai įžangoje pamelavau sakydamas, kad draugų nesusiradau , – dar kartą eidamas pro tą pačią vietą prie oro uosto pamačiau savo seną gerą pažįstamą kiškį. Nežinau, kodėl, tačiau jis nedaug kuo skyrėsi nuo daugumos mano pažįstamų žmonių – vos mane pamatęs nukreipė žvilgsnį lyg manęs nematytų ir po kelių sekundžių dingo. Negaliu pasakyti, ar tai buvo tas pats kiškis, bet tą naktį buvo malonu pamatyti ką nors gyvo.
Po visų klajonių nusprendžiau sugrįžti į oro uosto teritoriją. Ieškodamas vietos, kur galėčiau apsistoti, pamačiau pietiečius – jie vis dar buvo toje pačioje vietoje, tik jau tylūs ir ne tokie energingi. Pusė iš jų kažką pasitiesę gulėjo tiesiog ant asfalto. Pagalvojau, kad aš nesu toks kvailas ir tikrai negulėsiu ant žemės, nes plaučių uždegimas – garantuotas.
Apsistojau netoli pietiečių. Radau plastikinę kėdę ir stalą, todėl nusprendžiau papusryčiauti. Suvalgęs bandeles ir išgėręs apelsinų gėrimą, nusprendžiau apsimauti antras kelnes. Pavalgęs ir sušilęs ieškojau naujos veiklos. Mano dėmesį patraukė telefono būdelė.
Kaip joje šilta! Bent jau iš pradžių taip atrodė. Pagalvojęs, kad galbūt reikia pabandyti bent jau užsnūsti ir greičiau prastumti laiką, pasidėjau kuprinę ant žemės, atsisėdau, susidėjau rankas ir nuleidau galvą. Staiga pajutau, kaip mano jėgos blėsta. Darėsi vis šalčiau, vis labiau norėjosi miego. Jaučiau, kaip šaltis skverbiasi pro drabužius, tačiau jau nieko negalėjau padaryti – nesinorėjo judėti iš vietos.
Buvo apie 5 val. ryto, kai išgirdau balsus. Tai nebuvo pietiečiai, tai buvo oro uosto darbuotojai. Kadangi anksčiau kažkodėl nesusimąsčiau (tikriausiai prišalo smegenys), kad oro uostas atidaromas iš pat ryto, tiksliau – 6 val., maniau, kad lauke reikės būti iki pat skrydžio. Jeigu renkasi darbuotojai, vadinasi, tuoj bus atidarytas oro uostas ir galėsiu šiltai laukti kelionės namo!
Išlindęs iš telefono būdelės pradėjau nerimastingai vaikščioti pirmyn atgal. Taip bandžiau sušilti, atgauti galūnių pojūtį ir negalvoti apie kiekvieną prastumtą minutę. Mano tikslas buvo nesušalti ir nesusirgti, tačiau jau tada jaučiau, kad susirgau, ir rimtai.
Vos tik buvo atidarytas oro uostas, iškart šoviau į kavinę. Iš kažkur sukrapštęs porą eurų nusipirkau ir išgėriau porą puodelių karštos kavos, pavalgiau ir pagriebiau cukraus pakelį draugės tėčio kolekcijai.
Laikas iki skrydžio prabėgo greitai. Vis dėlto taip ir neužmigau nei oro uoste, nei lėktuve. Tačiau jame dar labiau įsitikinau, kad pasigavau virusą. Kaip dažnai būna, kylant lėktuvui man užgulė abi ausys. Skrydžio metu viena atsikimšo, bet antra – tik kitą dieną, kai jau namie gulėjau lovoje.
Šitaip praėjo viena ilgiausių naktų mano gyvenime. Grįžęs namo sakiau, kad nuostabią kelionę į Portugaliją sugadino paskutinė naktis. Bet jeigu paklaustumėte dabar, ar gailiuosi, atsakyčiau, kad ne. Ar pakartočiau? Taip. Vis dėlto tai buvo nuotykis, o dėl nuotykių mes ir gyvename. Ir vis dėlto tai buvo viena geriausių naktų mano gyvenime.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
