Pirmą kartą ją pamačiau Vilniuje. Oro uoste, laukdama lėktuvo į Paryžių, ji stovėjo už manęs. Ji atrodė labai paprasta, niekuo neišsiskirianti iš kitų merginų. Bet vis tik joje aš kažką pastebėjau, kažką panašaus į save. Galbūt tai, kad ji taip pat keliavo viena.
Ir štai. Mūsų žvilgsniai vėl susidūrė. Vėl tik kelioms sekundėms, bet dabar jau Paryžiuje, tų pačių laiptų pusiaukelėje. Tačiau jos akyse aš nepastebėjau nieko išskirtinio, ko nepamatyčiau paprasto nepažįstamojo akyse. „Turbūt ji apsimetinėjo“, – pagalvojau.
Paskutiniai keliasdešimt laiptelių. Galvoje – milijonai minčių. „Juk aš čia tik vienai dienai, nieko nepažįstu ir neturiu jokio plano. Ką galiu prarasti?“, – klausiau savęs. Nieko.
Apsisprendžiau. Kiekvienas užliptas laiptelis man pridėjo drąsos ir gamino adrenaliną. Lyg tai suprasdamas, užlipau iki pat viršaus. Pasijutau karaliumi. Sena, šurmuliuojantis miestas, praeiviai, maudžiančios kojos – visa tai tada klaidžiojo pasąmonėje lyg kokie masuotės aktoriai, kurie, nors ir egzistuoja, dažniausiai lieka nematomi. Tada aš būčiau padaręs bet ką. Netgi pasivijęs ją.
– Labas.
Pauzė. Kodėl ji neatsako? Ar jos veido išraiška reiškia, kad ji nesupranta, ką aš sakau? Ar ji ne lietuvė..?
– Labas, mano vardas Artūras. Aš iš Lietuvos. O iš kur tu? – pakartoju angliškai.
– Belarus.
Aha. Pakliuvau. Kelios sekundės panikos. Kai supratau, kad kelio atgal nėra, smegenyse atsiverčiau kažkur šone besivoliojusią aptriušusią ir itin ploną rusų kalbos knygą. Tiesą sakant, tai buvo net ne knyga , o pustuštis sąsiuvinis su labai menka informacija iš mokyklos laikų.
– Labas, mano vardas Artūras. Aš iš Lietuvos, – pasakiau laužyta rusų kalba.
– Malonu, aš Aleksandra.
Aleksandra – 25 metų baltarusė, pirmą kartą kirtusi tėvynės ribas. Tai buvo pirmoji jos kelionė ir ji keliavo viena. Maža to, apsistojo pas nepažįstamą prancūzą, nors nekalba nei prancūzų, nei anglų kalba. Kiek tam reikia turėti drąsos?
Aleksandra gyvena ir dirba Minske. Jos darbas – vandentiekių, kanalizacijų projektavimas. Ji prisipažino, kad jai nelabai patinka šis darbas, o ypač darbovietė.
Jos gimtadienis vos už kelių dienų, per Šv. Valentino dieną, penktadienį. Ji – laisva kaip paukštis. Visai kaip ir aš, todėl nusprendėme tas kelias valandas, kurios jai buvo likusios iki kelionės į laikinus namus, praleisti kartu.
Vaikščiojome daug. Jeigu atvirai, atsimenu tik tai, kad sukome ratus aplink Eifelio bokštą ir praėjome pro Laisvės statulos kopiją. Juokavome, kad grįžę namo galėsime pasigirti aplankę dvi šalis.
Mūsų pokalbiai – lyg ką tik naujos kalbos pradėjusių mokytis žmonių – primityvūs ir labai lėtai besivystantys. Atrodė, kad išsiaiškinti mėgstamiausią filmą užtruko apie pusvalandį. Tačiau esmė ne čia. Svarbiausia, jog mes bendravome ir supratome vienas kitą.
Sakoma, kad sukurti vieną kalbą visiems pasaulio žmonėms yra neįmanoma. Aš manau, kad įmanoma. Tiesą sakant, tokia kalba jau egzistuoja – tai jausmų kalba. Užtenka pasakyti vieną žodį, o kartais ir jo nereikia, kad suprastum žmogų ir jo mintis. Tai kalba, kuria mes visą vakarą kalbėjomės su Aleksandra, todėl mūsų pokalbių nepavyktų perkelti ant popieriaus lapo net jei ir labai norėčiau.
Keturios valandos praėjo lyg viena minutė. Atrodė, kad dar ką tik mane kankino dvejonės, o dabar, kai viskas tik įsibėgėjo – metas atsisveikinti. Palydėjau Aleksandrą iki metro stotelės, nupirkau bilietą, parodžiau, kur važiuoti, padėkojau už vakarą, apkabinau ir palinkėjau gero kelio.
Jaučiausi taip, lyg akimirką buvau išnykęs. Kažkur ten, kur išnyksti sutikęs nepažįstamą žmogų beveik nepažįstamame mieste ir kalbiesi taip pat beveik nepažįstama kalba. Ten, kur viskas yra įmanoma, tik reikia labai norėti ir nebijoti.
Su Aleksandra ryšys nenutrūko iki šiol, kartas nuo karto vienas kito paklausiame, kaip sekasi, kas naujo. Niekada negalvojau, kad susirasiu draugą iš Baltarusijos. O ypač Paryžiuje, taip atsitiktinai ir magiškai.
Tai buvo nuostabus vakaras. Vakaras, leidęs užmiršti visus rūpesčius, monotoniją. Tai buvo vakaras, kurio aš nepamirštu ir vis mintimis grįžtu atgal. Buvome tik mes , nepažįstami keliautojai, ir šiltuose saulės spinduliuose skęstantis Paryžius.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
