Skirtingų kultūrų žmonės temperatūrą rankiniu būdu nustatinėja skirtingose vietose: viena paliesdavo kaktą, kitas kaklą po ausimi, trečias tapšnodavo kuprą. Po keturių dienų tapšnojimo buvo nuspręsta mane evakuoti į sostinę, kur galėčiau gauti geresnę medicininę pagalbą. Bėda ta, jog tame kaimelyje tiesiog nebuvo galimybės atlikti tyrimus.
Ir tada prasidėjo kelionė per pragarą – šunkelius, sunkvežimių išdaužytus vieškelius. Raudonų dulkių kamuoliai nudažė raudonai net šalia augančių medžių tunelį. Iki sostinės – septynios valandos kelio, o po keturių dienų aukštos temperatūros dažniausiai atsisako pagrindinės kūno funkcijos, padažnėja poreikis naudotis tualetu ir pan. Į detales gal neklysiu, pabandykite įsivaizduoti patys.
Mano nuomonės mažai kas klausė – sudėjo krepšį, įdėjo kibirėlį ir palinkėjo, kad kelelis nedulkėtų. Lietuvoje šis posakis praradęs prasmę. Bet patikėkit, kaip aš jį supratau Afrikoje...
Kamerūno sostinėje Jaundėje po penkių valandų laukimo priėmimo skyriuje (nebeverkite, jog Lietuvos ligoninėse blogai) gavau pirmą savo gyvenime lašelinę. Seselių komanda mane pasvėrė, pamatavo ūgį ir paprašė nueiti nusipirkti termometrą, nes jos neturinčios (buvau geriausioje sostinės valstybinėje ligoninėje). Ir mane ratuota plastikine kėde (taip taip, invalido vežimėlis turbūt buvo užimtas, o eiti man neleido) vežė į skyrių.
Pora seselių mane pamačiusios draugiškai kumštelėjo viena kitai ir sušuko: „Baltoji“. Norėjau atsakyti „juodoji“, bet mane turbūt būtų palaikę rasiste, tad aš tik kvailai nusišypsojau. Be to, kininas (vaistai nuo maliarijos) pradėjo veikti, tai aš pakilau į tokią lengvą nesvarumo būklę. Palatoje ramybės nebuvo, nes visos seselės atėjo su manimi pasisveikinti. Ir turbūt pasižiūrėti į mane.
Vakarienei atnešė lėkštę mėsos su padažu. Aišku, priimdami gi niekas neklausia, ar tu vegetaras, o ir mėsa čia – gerovės simbolis, ligonių maistas. Bet, šiaip ar taip, aš jau buvau nustojusi valgyti.
Supratau, jog stiklinę vandeniui duoda tik per pietus. Vakare nėra čia ko gerti. O vandens gali įsipilti iš čiaupo – nesvarbu, kad jis oficialiai negeriamas.
Čia tik dalis viso to – skraidantys tarakonai, tualetas be tualetinio popieriaus ir elektros, sovietinės seselės (tos, kurios šaukia) ir gydymas nuo maliarijos net po penkių neigiamų kraujo testų. Šuo ir kariamas pripranta.
Vakarinė, į kalėjimo prižiūrėtoją panaši seselė atėjo prieš dvyliktą. Gavau dozę antibiotikų ir po to vėl kinino lašelinę. Bandžiau aš dar domėtis, kokie čia vaistai ir panašiai, bet bendravimas su pacientais, matyt, nėra įrašytas į jos pareigas.
Bėda, jog kai madame, mano kūne užmaišiusi vaistų kokteilį, išėjo, mano nevalgyta vakarienė irgi užsinorėjo išeiti. Aš atsistojau, pasiėmiau savo perfuzijas į ranką ir bandžiau patekti į tualetą. Viskas buvo kiek sudėtingiau nei planuota – kojos nebelaikė, vaizdas pajuodavo, ausys užsidarė su dideliu garsu viduje. Aš dar bergždžiai bandžiau laikytis įsikibusi į rankeną. Pagalvojau apie seselę ir supratau, jog mano mirtis daug arčiau nei ji. Atsijungiau.
Galiausiai baimė taip ir numirti prie tualeto durų suteikė man neįtikėtinų jėgų atsikelti ir susirasti kokį nors ligoninės darbuotoją. Įsitvėriau savo lašelinės pagalio kaip vėliavos ir juo mojuodama ėjau per tuščią koridorių. Iš venos ištrūkusios adatos atidarė kraujo fontanus ir tarsi Joniukas iš pasakos piešiau už savęs raudoną kelią.
Pamačiau seselę ir kažkodėl labai mandagiai jai pasakiau: „Ponia, man sukasi galva“.
Atsigavau palatoje šlapia nuo prakaito, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje su kruvina pižama. Dar pagalvojau, ar mirsiu šiandien, ar ne. Kaip matote, nemiriau.
Po keturių dienų atsiduriu laisvėje su ligoninės išrašu, jog man angina. Gerklės man niekada neskaudėjo, bet gal pas juos angina yra kas nors kita? Čia kaip sviestas vadinamas sūriu, moliūgų sėklos – pistacijomis... Svarbiausia – prisitaikyti. Iš tiesų, koks skirtumas, kaip ką pavadinsi?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
