Negalėjai įsivaizduoti, kad kažkuriame pasaulio kampelyje spinduliuoja saulė, kunkuliuoja smagios vasariškos dienos ir kad galima kaitintis paplūdimyje ar panerti į šiltą jūros vandenį.
Išlipus iš lėktuvo Hurgados oro uoste pasitvirtino – taip būti gali. Čia tikra vasara – rėkė įvairiaspalviai žiedai, čiulbėjo nematyti paukščiai. Mane ir dukrą pasigavo šurmuliuojantis, klegantis, kvepiantis arabų pasaulis.
Keistai atrodė viešbučio foje išpuošta Kalėdų eglutė ir aplink zujantys tamsiaodžiai patarnautojai trumpomis rankovėmis. Į kambarį ėjome sodo takeliu, apaugusiu violetine spalva žydinčiais vijokliais. Aptvarėliuose lakstė triušiukai, išdidžiai vaikštinėjo garniai, tolyje mėlynavo Raudonoji jūra.
Viešbučio kambarys – su būtiniausiais patogumais. Prabanga nedvelkė, bet jos ir nereikėjo. Didžiausia prabanga mums buvo pati gamta, paplūdimys šalia viešbučio, baseinas ir aikštė, kurioje sportiški arabai rodė, kaip atlikti jogos ar aerobikos pratimus. Galima buvo išmokti ir pilvo šokio.
Paplūdimio infrastruktūra Egipte lenkė Palangą. Prie pat paplūdimio veikė ne tik nemokami tualetai, bet ir dušai. Treneriai paplūdimyje treniravo be atlygio.
Maitinomės švediško stalo principu. Gausu vaisių, daržovių, žuvies. Kai kuriuos patiekalus, žalumynus teko ragauti pirmą kartą.
Pamažu susipažinome su paplūdimio aplinka, bendruomene. Balta, rubino spalvos žiedais apaugusi vila kairėje ir medinis prieplaukos tiltas dešinėje buvo tartum vartai, už kurių atsiveria skaidraus mėlio jūra.
Vilos savininkas, kaip paaiškėjo, buvo italas. O mes, susirinkę iš įvairių kraštų, turėjome savo laikinus paplūdimio gultus. Aplink skambėjo vokiečių, ispanų, anglų, rusų kalbos. Teko sutikti lietuvių. Toje tolimoje, kitame žemyne esančioje šalyje tautiečiai vienas kitam buvo dėmesingi ir draugiški.
Mano dukra su įvairių tautybių vaikais nuolat mirko vandenyje. Vaikams, atrodo, nebuvo kalbos barjero.
Kiekvieną rytą gražuolė ukrainietė Oksana išplaudavo į jūros tolius po kelis kilometrus. Grįždavo dar gražesnė, o jai lipant į krantą nukreipdavome į liekną undinę susižavėjusius žvilgsnius. Ji prieidavo prie savo tautiečio Stepano, stamboko vidutinio amžiaus vyro, ir kalbėdavosi ukrainietiškai su Stepano šeima. Vyras retai maudėsi, pasakojo, kad dirba chirurginio skyriaus vedėju Kijeve, pavargęs nuo darbo, nori išsimiegoti.
Vokiečiai sėdėdavo apie aištelę su alaus bokalais ir tingiai stebėdavo aerobikos pratimus.
Iš paplūdimio bendruomenės buvo aktyviausias maskvietis Vania. Žemo ūgio, įsispyręs į plaukmenis, jis buvo panašus į pirmyn atgal strykčiojančią varlę. Mūsų herojus įnirtingai darbavosi, iš jūros traukdamas kriaukles, koralus ir kitas nenusakomas vandens gelmių grožybes. Vyrukas nė girdėt nenorėjo apie perspėjimus ar pastabas, o pagautas egiptiečių tarnautojų nušlepsėdavo prie savo gulto. Reikalus sutvarkyti padėdavo George'as Washingtonas.
Per kelias dienas apsipratome su amžina tropine vasara, įdegėme, kūnai atsipalaidavo. Aplinkiniai poilsiautojai tapo artimesni, bendravome su jais kalbomis, kuriomis tik įmanoma susikalbėti.
Tąkart, kaip ir kas rytą, stebėjome į jūrą išplaukiančią Oksaną. Maždaug tuo laiku, kai mergina turėjo grįžti, visų žvilgsniai nukrypo į krantą. Tik šįkart ne gražuolė undinė išnėrė iš jūros gelmių. Vos pasiekęs krantą, žemaūgis vyras pargriuvo, o mėlynas jūros vanduo nusidažė raudonu krauju.
Buvę paplūdymyje puolė prie sužeistojo. Ant žvyruoto Egipto smėlio dejavo Ivanas, plūsdamas paslaptingą jį užpuolusį jūros gyvūną. Viena jo koja nuo viršaus iki apačios buvo perrėžta tarsi kokio kardo. Nelaukdami visi puolėme prie Stepano.
Kijevietis medikas nepasimetė. Nepanikuodamas sukomandavo, kad nuneštų sužeistąjį į kambarį, eidamas paskui kraujo pėdsaką susakė skubiai pristatyti medicininio pleistro, marlės, vatos, kitų tvarstymo reikmenų, iškviesti vietos medikus ir atnešti degtinės atsargas.
Degtinės tuo metu galima buvo nusipirkti ribotai – specialioje parduotuvėje, pažymint, kad toks pirkinys buvo įsigytas. Poilsiautojai akimirksniu sunešė pilnus ir nugertus butelaičius į Ivano kambarį. Chirurgas atkimšo vieną, pakėlė sužeistojo galvą ir pradėjo jį girdyti tiesiai iš butelio. Tuo metu gražuolė Oksana ir dar vienas vyrukas šluostė kraujo pliūpsnius apie žaizdą.
Uždusę atlėkė keli vyrai su tvarsčių paketais, basi ir pliažine apranga. Tada Stepanas užsipylė ant rankų degtinės, įgudusiais judesiais jas ištrynė, paliepė rankas dezinfekuoti ir Oksanai. Chirurgas suėmė pjūvio pabaigą, kuri nebuvo tokia gili, suglaudė atsilapojusius audinius ir paliepė pagalbininkei apvynioti pleistru. Sužeistasis po anestezijos aprimo, galva nusviro ant šono.
Stepanas palinko ties žaizda, rodėsi, kad jis persikėlė į kitą pasaulį, į operacinę, vikriais judesiais stabdė kraujavimą, šalia jo pirštų darbavosi liauni Oksanos pirštukai, pasikeisdami keliavo link žaizdos galo, suimdami, suspaudami, sukabindami audinius ir gyslas lyg susigrojęs pianistų duetas. Tada chirurgas stipriomis rankomis suglausdavo išorinius audinius, abiejų žaizdos kraštų odą užklijuodamas pleistru.
Kraujavimas buvo sustabdytas. Pacientas snaudė. Kaip pagal filmo scenarijų, kai būtiniausia pagalba buvo suteikta, tada jau atvažiavo ir egiptiečių medikai. Jie nuvežė Ivaną į ligoninę. Jis, pasirodo, prieš kelionę apdairiai apsidraudė. Mes lengviau atsidusome ir išgėrėme į sužeistojo sveikatą. Rytą parvežė Ivaną su didžiule, baltai sutvarstyta koja. Dauguma poilsiautojų buvo suplanavę kelionę laivu į El Gouną, turtuoliui Samehui Saviresui priklausantį kurortinį miestelį. Ivanui teko likti.
Mūsų laivas išplaukė jūron. Kiek paplaukęs išmetė inkarą. Turėjome galimybę pasimaudyti, panardyti tarp rifų. Dar paplaukę laivu, pamatėme pakrantės pastatų siluetus. Priartėjome ir prieš mūsų akis atsivėrė arhitektūros ansamblis, darniai įrašytas į subtropinę gamtą.
Persėdome į žemesnį laivelį, didelę valtį, kad būtų galima plaukioti kanalais, primenančius Venecijos kanalus. Nespėjome dairytis į abi pakrantės puses, kuriose puikavosi vilos, viešbučiai kotedžai. Pastatai ir miestelio išplanavimas bylojo apie projektuotojų profesionalumą ir sutarimą su užsakovu. Pasirodo, kad El Gouną kūrė žinomi italų ir amerikiečių architektai. Kiekviena pastatų grupė turėjo savo spalvą, išraišką, o atskiros grupės vienijosi su visu ansambliu.
Apsilankėme jūrų muziejuje. Pajuokavome, kuris gi gyvūnas galėjo nuskriausti mūsų kolegą. Gamta nemėgsta, kai per daug kišamasi į jos gyvenimą. Gan piktai ji įspėjo Ivaną, savotiškai bendravusį su Raudonosios jūros fauna. O čia, El Gounoje, pakrantėmis išdidžiai vaikšto kupranugariai. Kaip didelės Palangos paplūdimio persirengimo kabinos pakraščiuose stovi kupranugariams skirti tualetai. Kai kurie pastatai pastatyti ant rifų, įrengiant grūdinto stiklo grindis, tokiu būdu nepažeidžiant vandens pasaulio infrastruktūros.
Apsukę dar keletą ratų Egipto Venecijos kanalais, persėdome į mus atplukdžiusį laivą. Išplaukėme į jūrą, pilną įvairaus dydžio baltų laivų, pasitinkančių vienas kitą signalais.
Hurgada,nusidriekusi jūros pakrante, masteliu ir išpildymu nė iš tolo neprimena El Gounos darnos. Tai vienas didžiausių šalies kurortų, linijinio plano, dažnai stichiškais statiniais, skurdžiais pakraščiuose, prabangiais ir aukštais prie pagrindinės gatvės, triukšmingas ir nenuspėjamas. Paslaptingas ir įdomus senas miestas. Verslas paskatino jaunuolį egiptietį pramokti lietuvių kalbos ir įkurti Hurgadoje nedidelę parduotuvėlę, lietuvišką salelę.
Ivanas susiruošė namo. Jam tos atostogos tikrai neužsimirš. Kitą rytą su Oksana ir dukra sėdėjome ant kranto, žiūrėjome į skaisčiai mėlyną jūrą. Mintimis kiekviena plaukėme į vandens tolius, sėdėdamos ant žvyruoto smėlio Egipto pakrantės, pajutusios to krašto svetingumą, įvairiataučių žmonių draugiškumą ir nenugalimos gamtos didybę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
