Tai tas pats nepažįstamasis portugalas, prieš penkiolika minučių man galvos linktelėjimu pasiūlęs įsėsti į jo automobilį. Tada aš greitai nukreipiau žvilgsnį, ignoravau ir apsimečiau jo nematantis.
Ir štai dabar mus skiria šimtas metrų. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Dešinėje – tvora, o už jos neaprėpiami laukai, kairėje – namai, tačiau visi žmonės buvo lyg prasmegę skradžiai žemę. Buvo tik bėgiai, aš ir seklys.
„Ko jis iš manęs nori? Kaip galėčiau apsiginti? Kur čia kokį pagalį rasti? Tegul tik pabando ką nors man padaryti, parodysiu, ką moka lietuviai“, – automatiškai galvoje kūrėsi tolimesnis scenarijus.
Pagaliau – posūkis į kairę ir gatvė į miestą. Prakaitas žliaugė per visą kūną, o kuprinė ir žieminė striukė situacijos negerino. Jaučiausi lyg ką tik išniręs iš Atlanto vandenyno, nors ir buvo apsiniaukę, šaltoka ir debesuota. O ir Beža (miestas Portugalijoje-Red.) tolokai nuo pakrantės.
Seklys vis dar sekė. Pagalvojau, užėjęs už kampo pasižiūrėsiu, ar ir jis pasuks ir eis mano pėdomis. Taip ir padariau. Taip padarė ir jis, ir tada suveikė instinktas. Leidausi į kojas kiek galėdamas, naršiau kiekvieną siaurą Bežos gatvelę, stengdamasis nepalikti jokių pėdsakų, prakaito lašų. Netgi nusivilkau striukę ir stengiausi atrodyti kaip kitas žmogus.
„Aha, jeigu nubėgsiu tiesiai, seklys tikrai negalvos, kad nubėgau į kairę (...). Tiesa, jam dar reikia pasiimti savo mašiną, todėl jis privalės grįžti. Ak! Jis gi manęs ieškoti gali ir ratuotas. Turiu laikytis kuo atokiau nuo gatvių“, – įsijautęs į bėglio kailį kūriau gynybos schemas.
Po gero pusvalandžio slapstymosi grįžau namo. Seklys manęs taip ir nerado.
„Aš tai tikrai nebūčiau bėgusi, būčiau sustojusi ir žiūrėjusi, ką jis darytų“, – išgirdusi mano istoriją besišypsodama pasakė Martha. Ir turbūt ji buvo teisi.
Galbūt jis buvo mano slaptas gerbėjas, visą gyvenimą svajojęs mane sutikti ir pasikalbėti. Ir dabar, kai turėjo tokią vieną kartą gyvenime pasitaikančią progą, jis susijaudino ir nesugebėjo pratarti nė vieno žodžio. Tik linktelėjo galva, o negavęs atsako ryžosi pasekti ir atsigriebti, tačiau ir ten jo laukė nesėkmė.
O galbūt jis buvo geros širdies žmogus, trykštantis paslaugumu nepažįstamiesiems? Galbūt jis matė, kad tuojau pradės stipriai lyti ir nusprendė vienišą klajūną pavežti iki reikiamos vietos. Galbūt jis būtų pasikvietęs pas save kavos, būtų aprodęs miestą ir tapęs mano geriausiu draugu.
Galbūt. Tačiau tuo metu viskas atrodė kitaip – daug baisiau ir įtartiniau.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
