Vieną dieną pakilo labai didelis vėjas – nešė smėlį, prie žemės lenkė medžius, bangos buvo itin didelės. Sėdėjome balkone ir pakėlę akis ir pažiūrėję į tolį pamatėme lyg ir dūmus, lyg ir debesis. Iš pradžių į tai nelabai kreipėme dėmesį.
Po kiek laiko, apie 19 valandą, garsiai prašnekome, ar tai tik nebus gaisras. Vaikas greitai nubėgo pasižiūrėti, kas darosi prie netoli esančio kelio ir sodų. Parbėgęs pasakė, kad tolumoje matosi dūmai. Prabėgo dar kelios valandos. Sutemo, vėl nuėjome pasižiūrėti ir pamatėme tolumoje ugnies pašvaistes.
Bet dar negalvojome, kad tai palies ir mus. Nuėjome miegoti, o vyras sako: „Aš pasiimu dokumentus, filmavimo kamerą ir patį brangiausią daiktą – save ir einu miegoti į automobilį.“
Po poros valandų atbėgo šeimininkė ir liepė evakuotis. Visame miestelyje dingo elektra. Greitai susimetėme savo daiktus ir liepėme vaikams važiuoti į gretimą Porto Karo kurortą. Nors jie nenorėjo mūsų palikti, mes juos privertėme. Patys pasiėmėme kilpinius rankšluosčius, juos sudrėkinome ir pasiūlėme šeimininkams savo pagalbą. Vandeniu drėkinome namą, krūmus, gesinome ant žemės nukritusias žiežirbas.
Ugnis buvo įsisiautėjusi kaip reikiant. Kai ant medžių patekdavo žiežirbų, jie sudegdavo kaip fejerverkai. Miestas skendėjo tamsoje, vyko automobilių judėjimas, jie važiavo, tiksliau, evakavosi iš miesto. Iš mūsų namo ir kitų apartamentų išvažiavo poilsiautojai, net nesusimokėjo už poilsį.
Pasakysiu tik tiek, kad gesinome gaisrą apie penkias valandas. Šeimininkai jau nesitikėjo išgelbėti savo namų, nes aplinkui viskas buvo apdegę. Buvo suvažiavusios gaisrinės mašinos. Penktą valandą ryto atėjo šeimininkai ir pakvietė į savo kavinę.
Siūlė kavos, bet prisiminę, kad nėra elektros, visi pradėjome juoktis, tada išgėrėme firminio graikiško gėrimo ouzo ir sulčių. Tuo metu jokios baimės nejautėme. Vaikai nebuvo nuvažiavę toli, nes nenorėjo mūsų palikti. Kai grįžome į apartamentus, visus nuvariau miegoti, o pati atsisėdau balkone ir saugojau, jei netyčia žiežirbos užkristų ant automobilio, kad spėčiau užgesinti gaisrą.
Taip besėdint šeštą valandą ryto pasikeitė vėjo kryptis ir pasidarė lengviau kvėpuoti. Tada ir nuėjau miegoti. Ryte pasirodė lėktuvai – naikino gaisro židinius. Padėjome sutvarkyti šeimininkams kavinę, ugnis nepasiekė jos, tačiau nuo pelenų buvo juoda. Šeimininkai atsidėkojo mums ir pakvietė į nacionalinių patiekalų degustaciją. Jie dėkojo mums už pagalbą, bet mes sakėme, kad kitaip pasielgti ir negalėjome.
Išsiaiškinome gaisro priežastį. Pasirodo, miške žmogus norėjo sudeginti šiukšles, o kadangi buvo labai stiprus vėjas, tai greitai uždegė sausus medžius ir tada viskas prasidėjo. Miške sudegė namai, stovėjęs autobusas, elektros pastotė.
Prabėgus 10 metų nuo to gaisro, mes ir vėl nuvažiavome į Chalkidikę, nors buvome visai kitur bet labai norėjome pamatyti tą vietą.
Nuvažiavę radome tuos pačius šeimininkus, kurie mus pažino. Apsikabinome kaip giminės. Nuvežėme jiems lauktuvių, o jie kaip visada paruošė mums stalą.
Kai žiūrime vaizdo įrašą, kažkodėl vis dar suima baimė, o jeigu... Tik mes žinome, kad jei tokia nelaimė ir pasikartų, elgtumės lygiai taip pat.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
