Kelionę pradėjome Vilniuje rugpjūčio 1 dieną 16.15 val. Mes su dviem dukrelėmis (8 ir 13 metų) važiavome „Žiguli VAZ-2101“, kuris tempė ir mūsų laikiną namą ant ratų – skifą, o draugai su panašaus amžiaus dviem sūnumis pasikinkė VAZ-2102.
Apsirūpinome ilgai negendančiais produktais: sausomis dešromis, lašiniais ir konservais, kuriuos pasiruošėme namuose, nes parduotuvėse tada buvo galima gauti tik virtų dešrų, kanopų, karvių tešmenų ir kiaulių galvų. Kadangi gyvenome priemiestyje, išsiaugindavome kiaulių ir vištų, o tėvai net karvutę laikė.
Žygio metu laikėmės griežto režimo. Kėlėmės 6 valandą ir važiavome keletą valandų – kol atsirasdavo noras pusryčiauti. Vaikai tuo metu dar miegodavo arba snausdavo ant galinės sėdynės. Per pietus porą valandų skirdavome miestų apžiūrai ir poilsiui. Nakvodavome, pietaudavome ir vakarieniaudavome gamtos prieglobstyje, dažniausiai miške arba miško juostoje, atokiau nuo kelio. Įsitikinome, kad taip saugiau.
Mūsų maršrutas: Baltarusija–Užkarpatė–Moldova–Ukraina–Krymas ir atgal. Kelionės tikslas – kalnų masyvas Kara Dagas (turk. Juodasis kalnas) Krymo rytinėje pakrantėje, apie kurį girdėjome daug legendų. Įkopti į šį kalną mes svajojome jau seniai.
Kaimyninės Baltarusijos keliai prasti. Didžiuliai, keletą kilometrų besitęsiantys kaimai. Begalinės tvoros, prie kurių ant suoliukų sėdi senutės. Jos pardavinėja bulves, agurkus ir grybus. Greičio limitas kaime – 40 km/val. Pravažiuoji vieną kaimą, o po kelių kilometrų prasideda kitas...
Naugarduke aplankėme pilies, kuri buvo pastatyta Vytauto Didžiojo valdymo laikais, o Ružanuose – Sapiegų rūmų (XVIII amžius) griuvėsius. Volynės krašte prasidėjo kalvos. Šen bei ten matėsi supilti uolienos atliekų terikonai. Ore jautėsi gamyklų dūmų dvokas. Štai ir Luckas – Volynės srities centras.
XIV–XVI amžiais ši sritis priklausė Lietuvai. Valdant kunigaikščiui Liubartui čia buvo pastatyta pilis – vienas seniausių mūrinių statinių Ukrainoje. Netrukus prasidėjo Karpatų pramoninis rajonas. Lvove ilgokai klaidžiojome ieškodami automobilių dalių parduotuvės, deja, joje nieko tinkamo neradome.
Nuo Lvovo kelias tapo įdomesnis, nes privažiavome neaukštus kalnus – Karpatų priekalnes. Kalnų keliais mes važiavome pirmą kartą. Tik teoriškai žinojome, kad pavaros išjungti nevalia. Kokia pavara važiuoji į kalną, tokia privalai važiuoti ir į pakalnę. Kelio serpantinai, sraunios upės ir kriokliai, kalnų šlaitai, apaugę miškais, o slėniuose įsispraudę huculų kaimeliai mus tiesiog pakerėjo išskirtiniu pirmapradžiu grožiu.
Persiritę per kelias perėjas, priartėjome prie Užkarpatės srities centro Užgorodo. Iš čia pro Čiopą pasukome pietų kryptimi. Kaimų ir miestelių gatvėse žmonės vaikštinėja pasipuošė tautiniais ornamentuotais drabužiais. Vyrai su juodomis skrybėlėmis.
Dauguma jų kalba vengriškai, tačiau galima išgirsti ir ukrainiečių, huculų kalbas. Už Tiačivo kelias nutįsta šalia Tisos upės. Dešinėje pusėje – Rumunijos siena. Pirmą kartą pamatėme Sovietų Sąjungos išorės sieną. Įspūdis nepakartojamas: dvi spygliuotų vielų aukštos tvoros, tarp kurių platus išakėtos žemės ruožas. Jautėmės tarsi patekę į milžinišką konclagerį.
Apie 50 kilometrų ruože tris kartus mus stabdė milicija ir tikrino pasus. Sustoję Tiačive sprendėme dilemą: kopti į aukščiausią Karpatų viršukalnę Hoverlą ar ne. Pasitarę ir pasikonsultavę su vietos gyventojais nutarėme šios avantiūros atsisakyti, nes kalnas aukštas (2061 m), apaugęs miškais, todėl nuo jo nieko gero nepamatysime. Kopimą į kalnus atidėjome.
Už Jasynios miestelio pravažiavome paskutinę Karpatuose Jablunicos beveik kilometro aukščio perėją ir pro Kolomiją bei Černovcus pasukome link Kišinivo. Gamtovaizdis pakito neatpažįstamai. Tiesi kaip strėlė, neplati kelio juosta tai kyla į aukštas kalvas, tai vėl leidžiasi. Susidaro toks vaizdas, tarsi važiuotume milžiniškais amerikietiškaisiais kalneliais.
Greitis padidėjo, o važiavimas tapo sudėtingesnis. Pasitaikiusius vilkikus nuolatos reikėjo lenkti, o tai gana sudėtingas manevras. Priartėji per keletą metrų, „atsisėdi ant rato“, įsitikini, kad priekyje nėra kliūčių, įjungi kairį posūkį ir spaudi pedalą iki galo.
Tuomet spidometro rodyklė neretai perkopdavo per šimtą. Kairėje ir dešinėje driekėsi begaliniai vynuogynų plotai, kukurūzų ir saulėgrąžų laukai. Kišiniove sustojome trumpam, nes vertų dėmesio objektų čia nėra, tik nusipirkome vynuogių, kriaušių ir pomidorų.
Odesoje aplankėme centrinę miesto dalį ir palaipiojome garsiaisiais Potiomkino laiptas. Mums labai magėjo apsilankyti Odesos katakombose. Nuvykome į Narubaisko vietovę į šiaurę nuo miesto, susiradome gidę ir nusileidome į niūrų, tamsų požemį. Odesos katakombų ilgis apie 2500 km, tačiau žemėlapiuose pažymėta tik 1700 km. Šie požeminiai labirintai ilgiausi pasaulyje.
Prieš 5 milijonus metų ši vietovė buvo jūros dugne. Iš moliuskų suakmenėjusių kriauklių susiformavo 40 metrų aukščio kalkakmenio šleifas. Katakombos atsirado XIX amžiuje kasant kalkakmenį statybos reikalams. Tunelių labirintai išsidėstę visomis kryptimis 4–35 m gylyje. Karo metu čia veikė rusų partizanai o dabar gyvena šikšnosparniai ir žiurkės. Kai kuriose vietose dar randa žmonių griaučių.
Per penkias kelionės dienas gerokai pavargome, todėl pavažiavę keliolika kilometrų į rytus, sustojome „laukinių“ stovyklavietėje ant aukšto jūros kranto. Iš čia puikiai matosi Odesos uostas. Nusileidę nuo poros dešimčių metrų skardžio panirome į šiltas jūros bangas. Plaukioti reikėjo itin atsargiai, nes čia galybė medūzų. Pailsėję dvi dienas, traukėme į rytus. Pro Nikolajevą, Chersoną, Armianską ir Simferopolį galiausiai priartėjome prie seno Krymo miesto – Bachčysarajaus.
Kerinčio grožio, išpuošti rytietiškais ornamentais chano rūmai, didžioji chano mečetė ir garsusis A.Puškino apdainuotas Ašarų fontanas mus sužavėjo. Po to pėsčiomis sukorę 2,5 km į rytus, pasiekėme viduramžių olų miestą Čufut Kalė (žydų tvirtovę) – Bizantijos imperijos pasienio įtvirtinimą, įkurtą VI a. Kiek pavažiavę pietų kryptimi, užsukome į Didįjį Krymo kanjoną, kuris labai populiarus tarp turistų.
Žinoma, jis ne toks įspūdingas kaip Didysis kanjonas JAV, o tik miniatiūrinis jo antrininkas. Ilgis apie 3,5 km, plotis siauriausioje vietoje 2–4 m, o krantai – iki 350 m aukščio. Akmenuotu dugnu teka Auzun-Azenės upelis. Čia nakvoti draudžiama, tačiau mums pasisekė. Sutikome šių vietų eigulį, kuris čia gyvena. Paaiškėjo, jog jo protėviai lietuviai. Lietuviškai kalbėti šis žmogus negali, tačiau labai apsidžiaugė mus sutikęs ir mielai leido čia pernakvoti.
Ryte per akmenis ir slenksčius kopėme aukštyn, kol vaikai pavargo. Trumpai atsikvėpę vėl patraukėme link pietinės Krymo pakrantės. Kelias vingiais kopė aukštyn. Aplinkui – bukų ir ąžuolų miškai. Netrukus pasiekėme Karabi Jailos plokštikalnę, kurioje įsikūrusi Krymo observatorija ir kilome į Ai Petrio (1186 m) kalną. Iš čia atsiveria nuostabi Krymo panorama: žemai pietuose Jalta ir Juodoji jūra, o rytuose begalinė Krymo kalnagubrių virtinė.
Netrukus pradedame leistis žemyn. Siauras kelias staigiais posūkiais vingiuoja bedugnių kraštais. Būna akimirkų, kai žmona ir dukros iš baimės net užsimerkia, kai kairėje ar dešinėje pamato kelių šimtų metrų gylio tarpeklius. Galiausiai įveikėme labai pavojingus 22 kilometrus ir šluostome nuo kaktos šaltą prakaitą.
Pirmiausia aplankėme Voroncovo rūmus Livadijoje. Čia 1945 m. vasario mėnesį J.Stalinas, W.Churchillis ir F.Rooseveltas dalijosi pasaulį, nes Antrasis pasaulinis karas jau artėjo prie pabaigos. Kitas objektas – Nikitos botanikos sodas, kuriame gėrėjomės rožių ir kaktusų pasauliu. Jalta ir kiti Krymo subtropikinės zonos miestai mūsų neviliojo, nes čia akmenuotuose pliažuose baisi poilsiautojų grūstis. Negaišdami laiko pasukome į rytus.
Nuo Aluštos peizažas stipriai pasikeitė: vešlūs subtropiniai augalai sumenko. Vandens aptinkama tik gyvenvietėse. Kairėje kelio pusėje liko vienas aukščiausių (1357 m) Krymo kalnų – Demerdži. Gretimoje gyvenvietėje aptikome „laukinių“ stovyklavietę. Čia yra neblogas paplūdimys, todėl nutarėme nakvoti. Deja, po vidurnakčio teko susirinkti daiktus ir skubiai važiuoti į Sudaką, nes atsitiko nelaimė – susirgo mūsų kelionės draugų vyresnysis sūnus.
Ligoninėje jam diagnozavo užleistą apendicitą. Dabar jiems rūpėjo ne kalnai. Dėl to kelionės programa kiek pakito. Draugai nutarė pasilikti Sudake ir iš ten važiuoti tiesiai namo, o mes patraukėme link Planerskoje (dabar Koktebelis). Pietinėje Krymo pakrantėje iš viso įveikėme septynias kalnų perėjas.
Planerskoje įsikūręs prie įlankos. Klimatas čia skirtingas nei pietinėje pakrantėje vakaruose. Iš šiaurės pusės miestelį supa kalvota stepė, todėl oras kiek gaivesnis, prisotintas svaigaus stepių žolių aromato. Labai apsidžiaugėme radę panašų į musų Palangos paplūdimį.
Pietvakariuose stūkso mūsų kelionės tikslas – Karadaho kalnų masyvas. Sutiktas geologas pasakojo, kad šis ugnikalnis vienas seniausių pasaulyje. Jis užgeso prieš 150–160 milijonų metų. Jo aukštis – 577 m. Žodžiu, tinkamiausias objektas pradedantiems laipiotojams. Prie pat jūros kranto yra kempingas, jame mes ir įsikūrėme.
Patogumai minimalūs: mūrinis baisiai dvokiantis tualetas ir vieta maistui ruošti. Teritorija išgrįsta akmenų skalda ir apjuosta stora virve, todėl kai kurie pėsti turistai įsigudrina į kempingą patekti nelegaliai. Miestelis nedidelis, išsidėstęs išilgai kelio Sudakas–Feodosija. Pagrindinė gatvė – Lenino. Jūros pakrantėje bulvaras. Čia įrengti automatai. Įmetęs 20 kapeikų monetą gali gauti stiklinę sauso baltojo vyno.
Eidamas į kalnus visuomet išgerdavau jo stiklinę. Tuomet ištisą dieną galima laipioti po uolas kepinant saulei ir nejausti troškulio. Šį vyną labai pamėgo jaunuoliai, kurie čia atvyksta iš Maskvos bei Leningrado. Prisipila trilitrinį stiklainį ir mėgaujasi. Nesu tikras, ar jie nevartojo ko nors daugiau, nes vakare visi iškrisdavo tarsi musės nuo nuodų. Tuomet atvažiuodavo milicijos sunkvežimis, jaunuolius sumėtydavo kaip rąstus į kėbulą ir kažkur išveždavo.
Kitą dieną jie vėl čia džiaugdavosi gyvenimu. Bulvare medžių paunksmėje stūkso medinis, primenantis laivą rusų poeto M.Vološino memorialinis namas. Pats poetas ilsisi ant Chamaleono kalvos po rausvo marmuro antkapiu. Pasikalbėję su vietos gyventojais įsitikinome, kad čia gyvena daugiausia į atsargą išėjusių karininkų šeimos. Senųjų Krymo gyventojų – Krymo totorių aptikti nepavyko.
Jūros krantas, priešingai nei Baltijos, gilėja labai staigiai. Vanduo šiltas kaip arbata. Jo temperatūra – 23–25 laipsniai, todėl nuplaukti galima labai toli. Čia ties kempingu nėra gelbėtojų, tik už kokių 500 metrų yra dideli plūdurai. Nors ir pasienio zona, nakčiai pakrantės smėlio niekas neakėja kaip Palangoje. Žmonės maudosi ir sutemus, tik toliau plaukti rizikinga, nes vandens paviršių nuolatos raižo prožektorių šviesos.
Matyt, bijo, kad kuris nors nesusipratėlis neišplauktų į Turkiją. Ilgiau kaitintis atviroje saulėje, kai oro temperatūra pavėsyje siekia daugiau nei 30 laipsnių, pražūtinga. Juk gali smarkiai nudegti ar gauti saulės smūgį. Dažniausiai visi slepiasi po stogeliais ar skėčiais. Vakare, kai oras kiek atvėsta, žmonės šnekučiuojasi prie palapinių. Čia užsimezga ilgalaikės pažintys.
Kiekvieną rytą jūroje nuplaukdavau apie kilometrą ir išsiruošdavau į kalnus. Karadahas ranka pasiekiamas. Pajūriu iki jo apie 2,5 km. Iš šiaurinės pusės šlaitai nuolaidūs, o pietiniai neria į jūrą vos ne stačiu kampu. Čia galima aptikti pusbrangių agatų. Iš toli matoma vertikali taisyklingos formos uola (Velnio pirštas), kurios aukštis kelios dešimtys metrų.
Pietų pusėje jūroje stūkso Aukso vartai – arkos formos uola, kuri vakare įgyja aukso atspalvį. Labai įvairūs augalai, ypač šiauriniuose šlaituose. Vieną dieną ten pririnkau pilną kuprinę baravykų. Juos suvėrėme ir per porą dienų išdžiovinome. Šeimos taryba sumanė surengti išvyką į Karadahą. Žinojome, kad žygis bus nelengvas, tačiau visi sutiko, nes jau turėjome patirties. Jau buvome atlikę kalnų turizmo kategorijos (kai einama takais ne stačiais kalnų šlaitais) du žygius.
Buvome nukeliavę per Chameleono kalną net iki Ordžonikidzės karinio miestelio (8 km). Ten yra nebloga parduotuvė. Per 30 laipsnių kaitrą tokia kelionė – nemažas išbandymas. Po kelių dienų pėstute per Karadaho priekalnes nukeliavome į kurortinę gyvenvietę, kuri yra į vakarus nuo šio kalnų masyvo. Ten aptikome kažkokią biologinių tyrimų stotį. Deja, į vidų patekti nepavyko, nes čia atliekami eksperimentai su delfinais. Jie ruošiami karo tikslams.
Mūsų šeimoje nėra prievartos. Dukroms paaiškiname, kad sunkios kelionės ugdo valią, atkaklumą ir ryžtą, o šios savybės bus reikalingos gyvenime. Dėl to į visas keliones jos eina su entuziazmu, nebijodamos jokių sunkumų. Turguje nupirkau avienos, paruošėme šašlykų ir iškeliavome. Šį kartą ne į kalnų turizmo, o į laipiojimo kalnais žygį. Pasiėmėme drabužių, kad nesusižalotume į uolas. Juos apsivilkome tik prieš kopdami. Lipant į kalną, labai svarbu laikytis saugumo taisyklių.
Kopiant į viršų, stipriausias ir labiausiai patyręs lipa paskutinis, o leidžiantis į apačią – pirmas. Kopiant būtina naudotis visom penkiomis galūnėmis: kojomis, rankomis ir galva, o esant reikalui ir liemeniu. Rytinėje masyvo dalyje iš anksto buvau numatęs ir ištyrinėjęs vieną tarpeklį. Mano manymu, ta vieta buvo patogiausia. Pasiekėme tarpeklį ir pradėjome kopti aukštyn. Jaunesnioji 8-metė Ramunė nebijo aukščio, todėl linksmai, tarsi kalnų ožkelė, kopė į viršų.
Kiek sunkiau sekėsi žmonai ir trylikametei Ingridai. Protarpiais net ašaros riedėjo per skruostus, tačiau grįžti jau nesinorėjo: pažvelgus į apačią akys stojosi piestu. Leistis nuo kalno daug sunkiau nei lipti į viršų. Galiausiai kalnas nugalėtas! Visų veiduose švytėjo šypsenos. Žmona su Ingrida taip pat atsigavo nuo patirto streso.
Aptikome gražią vietelę, sukūrėme laužą ir kepėme šašlykus. Visi vieningai pripažinome, kad tokių gardžių šašlykų dar neteko valgyti. Tą pojūtį tikriausiai sustiprino ir kalnų oras, prisotintas svaigaus čia augančių žolelių aromato. Grįžti senuoju keliu neįdomu, todėl nutarėme leistis jūros link.
Pažvelgus į apačią status kalno šlaitas atrodė labai baugiai, tačiau atsargiai, iš lėto, padėdami vienas kitam, užsikabindami už pakeliui pasitaikančių krūmelių ir uolų iškyšulių, šiaip taip nusikapstėme be nuostolių. Deja, nusileidę pamatėme, kad patekome į spąstus: jūros bangos talžo vertikalią uolą, todėl pakrantėje nebėra keliuko!
Gerai, kad turėjome paėmę pripučiamą čiužinį, nes mažoji dukrelė dar nemokėjo gerai plaukti. Paguldėme ją ant čiužinio ir plukdėme. Bangos mergaitę nubloškia į vandenį. Mes ją vėl užkeliame ir plaukiame. Tokiu būdu laimingai įveikėme tuos porą šimtų metrų.
Ši ekstremali kelionė nebuvo vienintelė, o avienos šašlykai taip patiko, kad kartą nutarėme jų išsikepti pliaže. Paėjome kiek toliau, kur mažai žmonių, pririnkome sausuolių ir užkūrėme lauželį. Kai pradėjome pietauti, priėjo rusas ir paprašė leidimo išsikepti mėsos. Tegul kepa, negi mums gaila?
Jų kompanija buvo iš Voronežo atvažiavusi autobusu. Anie iš bidono ištraukė keletą triušių skerdienų, tačiau paaiškėjo, jog kelionės metu ten prisiveisė daugybė baltų kirminų! Ruseliai tuos kirminus nukrapštė ir pakabino mėsą virš laužo. Pamačius tokį reginį mums net apetitas dingo. O anie pasukinėjo triušelius keliolika minučių virš laužo ir šveitė pasigardžiuodami. Tik panelės griežtai atsisakė ragauti tą pašvinkusį kepsnį.
Įsimintinas nutikimas mums pasitaikė jau grįžtant namo. Chersono srityje važiavome pro neaprėpiamus arbūzų laukus. Didžiuliai dryžuoti vaisiai atrodė labai viliojamai. Mergaitės pradėjo maldauti, kad nors vieną nuskintume. Sustojome, žmona išlipo ir nuskynusi patį didžiausią įdėjo į bagažinę. Pavažiavę apie kilometrą vidury kelio pamatėme žmogų su medžiokliniu šautuvu. Mus sustabdė ir ukrainietiškai ėmė barti: kas bus, jeigu visi pravažiuojantys ims skinti arbūzus?
Teko pripažinti, kad nusikaltome. Žmona ištraukė iš bagažinės butelį „skystos valiutos“, atsiprašė ir įteikė ukrainiečiui. Tuomet anas ją pasivedė į šalį, nuvožė apverstą dėžę, o ten – didžiulis, gal daugiau nei 10 kg svorio, arbūzas! „Beri arbuz i tekaite“ (ukr. „Imk arbūzą ir sprukite“) – tarė ukrainietis.
Zaporožės srities kaimuose prisipirkome labai skanių kriaušių po 3 rublius už kibirą. Po to per Kijevą, Černigovą, Gomelį ir Minską rugpjūčio 28 dieną 16 val. sugrįžome į Vilnių. Nuvažiavome 5329 km. Ši kelionė nauju automobiliu buvo antra. Po to dar daug kartų su draugais, o kartais ir vieni važiavome į Krymą ir Kaukazą – iki pat imperijos griūties ir sienos į Vakarus atvėrimo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
