Almanis čia ieškojo Sniego žmogaus, o Nikolajus Rerichas tapė paveikslus. Čia gyvena kiek mažiau žmonių nei Lietuvoje, o plotas – trigubai didesnis. Su žmona iš Vilniaus į Maskva išvykome liepos 5 dieną traukiniu. 11 valandų paklaidžiojome tame megapolyje.
Kremlius ir kitos istorinės vietos, įspūdžio nepaliko – tai jau matyta. Borodino mūšio panoramos apžiūrą Kutuzovo prospekte atidėjome ateičiai, nes ji buvo uždaryta. Atkreipėme dėmesį, kad maskviečiai su knyga nesiskiria nei metro, nei parke ant suoliuko. Apsiskaičiusi, žingeidi tauta. Tačiau įdomu, kodėl ji taip lengvai pasiduoda telehipnozei?
Balius tiesiai perone
Jaroslavlio stotyje įlipome į traukinį „Siberian Express,“ kuris mus „išmes“ Novosibirske. Vos ne iki pat Uralo protarpiais lydėjo lietus. Dirva įmirkusi, visur telkšo balos. Rytų Rusijos lyguma paliko niūrų įspūdį. Labai monotoniškas ir skurdus gamtovaizdis.
Melsvai dažyti mediniai namukai. Tik kur ne kur pamatysi mūrinuką. Prie geležinkelio darbuojasi beveik vien moterys. Duobėtu keliu pravažiuoja vienas kitas automobilis. Tik jie liudija, jog čia taip pat jau ne XIX amžius. Vyrauja spygliuočių miškai, ypač šiaurės pusėje.
Kitos dienos pavakary pasiekėme Uralo kalnus. Traukinys, tarsi milžiniška gyvatė, rangosi tarpekliais, protarpiais įnirdamas į tunelį. Vos perkirtome Europos – Azijos ribą, dangus pragiedrėjo. Ryte jau atsidūrėme Vakarų Sibiro bekraštėse lygumose. Vietomis šen bei ten sublizga ežerai, nusidriekia pelkės, pasitaiko retos gyvenvietės.
Kūdrose, kurių vanduo žalsvas ir drumstas, turškiasi vaikai ir plaukioja antys. Karšta ir tvanku. Už lango, tikriausia virš 30 laipsnių. Vagone – tarsi suomiškoje pirtyje, nes nėra kondicionierių ar jie neveikia, o langai ne visi atsidaro. Nusimetame didžiąją drabužių dalį ir jaučiamės tarsi pliaže.
Kelionės maisto atsargos jau senka. Tiesa, dar yra kumpis su česnaku, tačiau jis skleidžia aplinkui tokius kvapelius, jog nedrąsu imt iš lagamino. Šį lietuvišką „delikatesą“ paliekame juodai dienai. Pasitenkiname stauridės konservais alyvoje.
Gerai, kad nors arbatą nešioja beveik punktualiai. Omske Eugenija išbėgo į peroną, atitempė keptą vištą ir suruošėme balių.
Traukinys artėja prie Novosibirsko. Šią Sibiro sostinę pasiekėme jau vėlai naktį. Mieste neužtrukome – vos spėjome atžymėti bilietus į Bijską, kur atvykome jau saulei pakilus į zenitą.
1000 km pradžia
Altajus mus pasitiko tokiu pat alinančiu karščiu, kokį palikome Vakarų Sibire. Vietiniai sakė, jog lietaus čia nebuvo nuo pat pavasario. Medžių lapai džiūsta ir žali krenta žemėn. Visur dulkės. Negailestingai kepina saulė, o danguje nė menkiausio debesėlio. Miestas nejaukus. Duobėtose gatvėse dulkės ir netvarka: žaidžia pusnuogiai vaikai ir bastosi palaidi šunys.
Parduotuvių – suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų, o prekių asortimentas menkas. Praeito šimtmečio viduryje čia trėmė lietuvius.
Mūsų tikslas – turistinė bazė „Altai“ – gana toli, vaizdingame pušyne kitapus Bijos upės. Penkių aukštų viešbutis. Komunaliniai patogumai. Apsidžiaugėme gavę visai pakenčiamą dvivietį numerį. Kavinėje prekiauja puikiu alumi. Vakare vyksta šokiai. Jau matėme ir keletą lietuvių. Atrodo, bus nebloga kompanija.
Karštis neatslūgsta, tačiau dangus apniuko. Gal bus lietaus? Jo čia visi laukia kaip išganymo. Deja, matyt, teks dar palaukti. Liepos 13 dieną iš viešbučio mus iškraustė į palapines. Jos nuo šiol bus mūsų namai.
Kitos dienos ryte, pasidaliję ir į kuprines susipakavę visą mantą ir produktus, autobusu išvykome į tolimą, apie 1000 km žygį. Siauras kelias vingiuoja Katunės upės slėniu. Pakeliui pavėžėjome porą altajiečių ir „laukinį“ turistą.
Štai ir pirmieji kriokliai. Jų Altajuje tūkstančiai. Pavadinimai egzotiški. Vienas įstrigo atmintin – „Vyrų ašaros“. Niekas nežino, kodėl jis taip vadinamas. Pavažiavę porą šimtų kilometrų įveikėme 2010 m. aukščio perėją.
Aukščiausioje vietoje, pagal seną paprotį, ant aukštos žolės užrišome raštelius. Nakvynei sustojome Katunės pakrantėje. Vanduo nors ir drumstas, tačiau šaltas ir skanus, nes teka iš tirpstančių aukščiausio Sibiro kalno Beluchos ledynų.
Aplankė Mirties ežerą
Liepos 16 dieną iš autobuso persikraustėme į sunkvežimį, nes padoresnis kelias jau baigėsi. Prasidėjo siauri kalnų keliukai. Pradžioje į kėbulą sudėjome kuprines, o ant jų susėdome mes – 27 ekstremalai. Komforto nedaug – sėdime susispaudę kaip silkės statinėje. Kojų nėra kur dėti, todėl jas pariečiame po savimi.
Apylinkės labai gražios, o iš aukštybių gerai matosi. Kairėje ir dešinėje vyniojasi slėniai, tarpekliai ir kloniai. Tarpais matyti akmenuoti, turistų ištrypti takai. Pravažiavome Čibitą, Aktašą, garsiąsias gyvsidabrio rūdos kasyklas, Raudonuosius Vartus, pro kuriuos sunkvežimis vos pralindo.
Štai ir Mirties ežeras. Jame nėra jokios gyvybės, nes vanduo prisotintas nuodingų gyvsidabrio garų. Kelias raitosi tarpekliais aukštų, didingų kalnų, kurių šlaitai apaugę kedrais. Perkrautas sunkvežimis, grėsmingai pakrypdamas tai į kairę, tai į dešinę, piktai riaumodamas kyla vis aukščiau ir aukščiau. Tiems, kurie bijo aukščio, gerokai „pakuteno“nervus. Daugelis iš baimės net užsimerkė, kad nematytų bedugnės.
Po sunkios dienos – žmonos ašaros
Liepos 17 dieną mus išlaipino iš sunkvežimio. Toliau keliausime patys. Štai kada prasidėjo tikroji kelionė, tikras turisto „krikštas“! Tik dabar mes pajutome, kaip rašė Džekas Londonas, tikrąjį lokio letenos skonį.
Mano kuprinė svėrė apie 40, o žmonos – apie 15 kilogramų. Einame vorele susilenkę, tarsi sunkiai apkrauti mulai, nes kuprinių diržai veržia pečius ir padvigubina gravitacijos jėgą, kuri slegia mus prie žemės. Stengiamės, kad pagrindinis svoris tektų svorio centrui – nugarai, nes priešingu atveju gali netekti pusiausvyros ir išsitiesti ant sunkios kuprinės.
Priekyje lėtai, ritmiškai linguoja mūsų vedliai – vokiečių kilmės jaunuoliai – Sergejus ir Aleksandras. Negailestingai kepina saulė. Laimė, kad protarpiais jau pašlaksto lietutis. Gamtovaizdis kinta tarsi kaleidoskope: įvairių spalvų samanos, kerpės, gėlės, žolės, krūmai ir kedrų miškas.
Galiausiai atsiduriame erdvioje plokštikalnėje. Pradėjus lyti vadovai paspartino žingsnį, todėl paskutiniems jau tenka bėgti. Su sunkia kuprine ant pečių nelabai pabėgsi. Nakvoti sustojome prie nedidelio ežero, šalia kurio mediniame mažame namelyje gyvena altajiečių šeima. Prie ežero ganosi ožkų banda. Pastatėme palapines.
Apsižvalgęs po apylinkes įėjau į palapinę ir užklupau žmoną verkiančią: „Tokius pinigus mokėjome, o reikia taip vargti!“
Aš ėmiau ją raminti: pradžia visuomet būna sunki, vėliau priprasime. Iš jos kuprinės dar perdėjau į savąją keletą skardinių konservų. Psichologinis lūžis buvo ne vien tik Eugenijai. Toks žygis kaip ir gyvenimas. Čia ne spektaklis, kur yra žiūrovai ir artistai. Čia visi artistai.
Čiabuvių paieškos
Kitą dieną sukorėme 22 km. Vakare malkas teko tempti iš toli per pelkėtą tundrą, todėl visi sušlapome iki pažastų. Negana to, visą naktį lijo. Pakeliui sutikome turistų grupę, kuri, lyjant lietui, nakvojo po atviru dangumi, nes buvo girti ir nesugebėjo pastatyti palapinių. Apgailėtinas vaizdelis...
Aukščiausioje mūsų gyvenime įveiktoje viršukalnėje prie medžio pririšome tradicinius raštelius. Taip keliautojai dėkoja už sėkmę.
Pradėjome leistis žemyn, tačiau netrukus sustojome nakvoti, nes reikėjo taupyti jėgas sunkiam nusileidimui. Nutaikęs valandėlę leidausi ieškoti auksinės šaknies. Deja, surasti pavyko tik porą. Matyt be manęs anksčiau čia jau būta kitų ieškotojų... Daugiau šio altajietiško „Ženšenio“ nusipirkau Bijske.
Nors naktį lijo ir kalno šlaitas buvo slidus, nusileidome laimingai. Atsidūrėme Čulyšmano slėnyje, kurį iš visų pusių supa kalnai. Tarsi mostelėjus burtininko lazdele, vėl patekome į vasarą. Šviečia saulė, oro temperatūra apie 30, o lietaus čia nebūta. Priėję Baškaus upę, sustojome nakvoti. Upė srauni. Vanduo labai šaltas ir skaidrus tarsi kalnų krištolas.
Kadangi tądien buvo nutarta pailsėti, išsiruošiau ieškoti čiabuvių. Kairiuoju upės krantu per porą valandų sukoriau apie 10 km.
Jurtoje nėra jokių baldų, tik ant grindų patiesti įtartino švarumo kilimai. Centre iš akmenų sukrautas primityvus židinys. Jurtos viršuje yra anga, todėl dūmų kvapo viduje nesijaučia. Prie židinio tupi pagyvenusi altajietė. Šalia jurtos kapstosi pora murzinų vaikučių.
Šie žmonės priklauso Tubalarų genčiai, kuri gyvena palei Telecko ežerą. Be jų čia dar gyvena Kumandinai (Bijos upės slėnyje) ir Čelkanai-Lebedės baseine. Tradicinė jų religia-šamanizmas, nors dabar dauguma jau tapo stačiatikiais. Altajietė pavaišino sūria arbata su avių lajumi. Nepatogu buvo atsisakyti, tačiau arbatos paruošimo būdas ir kvapas jau iš tolo rietė nosį. Iš mandagumo paragavau. Skonis man pasirodė neapsakomai bjaurus.
Tuomet šeimininkė pagailėjo netikėto svečio ir išvirė žalios arbatos. Moteris labai maloni. Atsisveikinant ji man davė džiovintos avienos ir keletą kiaušinių. Vakare pasivaišinome visi. Svetingai moteriškei palikau lietuviškų suvenyrų.
Nors Sniego žmogaus pėdsakų ir nepavyko aptikti, tačiau laimingi buvome visi: tie, kurie po sunkaus žygio linsminosi prie laužo ir tie, kurie norėjo dar daugiau patirti ir pamatyti klaidžiodami po kalnus ir taigos bruzgynus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
