Pirmas atsiplėšimas nuo žemės ir pakilimas iš debesimis apgaubtos, tik kalendorine vasara galinčios pasigirti Lietuvos. Pirmos nuobodžios laukimo valandos oro uostuose ir pagaliau – Portugalija. Kaštonai pavirto į palmes, čeburekai į „Pastel de nata“. Nespėjus, net deramai pasisveikinti su Portu mes jau skridome naktiniu reisu per Atlantą.
Žvilgčiojant į laikrodį ir skaičiuojant paskutines minutes iki nusileidimo, pro iliuminatorių pasirodė pirmosios švieselės. Vaizdas sudarė ne tokios ir mažos salos įspūdį.
Kartais užtenka akimirkos, kad pasijustum pabėgęs nuo besisukančios karuselės, kurioje pakaitomis šypsosi spalvoti arkliukai. Tokia akimirka buvo kojomis palietus Madeiros žemę, kol jos labiau nesustiprino nakties karštis, ramybė ir bangų mūša, girdima pro viešbučio langą.
Jei kas nors paklaustų, kuo ši kelionė išskirtinė, tai ji buvo pirmoji ir visiškai pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Dar noriu paminėti tris dalykus, kurių nė vieno negalėtume pritaikyti jokiai kitai kelionei.
1. Saloje esantys kalnai, kuriuose praradome imunitetą aukščio baimėms.
2. Levados (drėkinimo kanalai su siaurais takeliais šalia, išsivagoję po Madeirą), sustiprinusios komandinio darbo įgūdžius ir atskleidusios tikrąjį salos grožį.
3. Madeiros žmonės, suteikę viltį, kad žmogiškumo apraiškoms kalbos barjeras neegzistuoja.
Ilgai nelaukę išsiruošėme ieškoti pirmųjų nuotykių. Lentelėje šalia kanalų pradžios, užrašai buvo vos įžiūrimi. Kaip išsiaiškinome grįžę į viešbutį, ta levada buvo jau senai uždaryta dėl per mažo saugumo keliaujančių atžvilgiu.
Levada prasidėjo vijoklinėmis alėjomis ir nieko bloga nežadėjo. Tiesa, pasirodė keistas turistų elgesys, nes visus juos sutikdavome grįžtančius, o ne keliaujančius mūsų kryptimi.
Iš dešinės betonuotais latakais tekėjo kalnų vanduo, tiesiai prieš mus – maždaug metro pločio takelis, kuris vedė kalno šlaitais ir vis alino telefono bateriją dėl pasakiškų vaizdų. Pirmuosius penkis kilometrus šmaikščiai komentavome grįžtančius ir nepastebėjome, kaip metro pločio takelis virto 30 cm.
Kaip dingo virvės, juosiančios strypus, kurie atribojo mus nuo žemutinio ardo kairėje. Pasidarė nebejuokinga, kai tas 30 cm takelis beliko seniai pamiršta prabanga ir turėjome tik pėdai padėti žemės lopinėlį.
Ekstremaliose situacijose žmonės arba atranda save, arba kažkas po kiek laiko atranda juos. Taigi susikibome rankomis, statėme koją prie kojos. Geriausiu atveju pėdas skyrė vos 5 cm. Akmenėliai krisdavo nuo šlaito ir nebesigirdėdavo, kada jie pasiekdavo žemę. Beprotiškai norėjosi fotografuoti kalnus ir nuo jų atsiveriančius vaizdus.
Beprotiškai ir elgėmės.
Šiurpas kūnu nubėga prisiminus, jog viena ranka rėmėmės į kalną, kita arba laikėm vienas kitą, arba spaudėm fokusavimo mygtuką. Galiausiai susidūrėme su problema dėl kurios, kaip vėliau paaiškėjo, ši levanda buvo uždaryta.
Nebebuvo jokio, net ir pėdos pločio takelio, todėl teko bristi su visais batais į vėsų levada tekantį vandenį. Kartkartėm kirbėjo mintis, kad gal reiktų grįžti, bet 9 kilometrai atgal net mintyse skambėjo beviltiškai, todėl sukaupėme visą drąsą ir vėl pajutome platėjantį takelį.
Priėjome tunelį, kuris vedė per visą kalną ir priminė per filmus matytus dėl nelaimingų įvykių uždarytų anglies kasyklų prieangius. Tunelio aukštis – su lyg galva, plotis apie 1,5 m. Pažvelgus tolyn – aklina tamsa, tik toli toli gal centimetro dydžio šviesos taškelis.
Išsitraukėme kelionei suteptus sumuštinius, atsigėrėm, apsišlakstėm vėsiu levados vandeniu. Aplinkui tik tvankumas, žaluma ir paukščių riksmai.
Pradėjome kelionę į kalno širdį. Tvirtai laikėme du dalykus: vienas kito ranką ir vandens atsargas. Kelionės kalno tuneliu pradžioje vis sukosi mintys, spalvos, simboliai. Viską kiek apramino ant galvų lašantis vanduo. Mudviejų su vyru balsai dėl labai siauros erdvės pasikeitė.
Pradėjome abejoti, ar dar išvysime vienas kitą ne čia, o tam pačiam juodo smėlio paplūdimyje. Pasidarė aklinai tamsu, įsijungėme telefone esančią žibintuvėlio programėlę ir sekdami vienas paskui kitą stebėjome, kaip už nugaros esantis baltas taškelis susivienodino su tuo, kuris yra priešais mus. Pašvietus į betoninį levados kraštą matėsi iškalti atstumo rodmenys.
Taip keliaudami pasiekėme 1,5 km žymą. Neramumų kėlė vis siaurėjanti anga. Pašvietus į sienas matėsi čia keliavusių žmonių pėdsakai: piešiniai, išskaptuoti nesuprantami žodžiai. Abiejų telefonai sutartinai informavo apie 10 procentų viltį dar matyti kelią priešais save.
Pasiekėme 2 km žymą. Tada 2,5 km. Švieselė prieš akis pradėjo didėti ir po daugiau nei 3 km nervų ir kantrybės išbandymų išlindome iš tunelio.
Atsidūrėme po kriokliu. Krioklys nedidukas, bet peršlapome kiaurai, kol slinkdami pakraščiais pasiekėme jokiomis sienomis neapribotą erdvę. Kritome ant žemės kaip maži vaikai ir ritinėjomės nejausdami jokios baimės, kad kažkur nukrisime ar iš kažkur neišeisime.
Nusileidome šiek tiek nuo kalno ir atsidūrėme akmens skaldyklos teritorijoje. Gerųjų Madeiros darbininkų pagalba džipais buvome išgabenti iš kasyklos miesto link.
Šie ekstremalūs išbandymai ir visa kelionė po Madeirą ne tik sustiprino mūsų kaip vyro ir žmonos komandą, bet privertė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą.
Grįžę namo ryžomės nutraukti įsipareigojimus įmonėms ir savo pomėgius paversti pajamų šaltiniais. Tapome laisvi nuo privalomų 8 valandų per dieną ir 5 dienų per savaitę darbo, kuris neteikė džiaugsmo.
Kai visiškai pakeitėme savo gyvenimus supratome, kad galimybė visiškai planuoti savo paties laiką leidžia dar daugiau keliauti, pažinti pasaulį, vienas kitą, tobulėti. O neapibrėžtumas visada suteikia vilties, praturtina vaizduotę, suteikia spalvų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
