Išvyka paliko neišdildomus įspūdžius ir suteikė neįkainojamą patirtį, kadangi buvau viena iš mainų programos kelionės organizatorių. Norėdami pamatyti kuo daugiau šalių, miestų, kraštovaizdžių, į kelionę leidomės autobusu.
Netikėtumas Vienoje Pro akis nepastebimai pralėkė Lenkijos lygumos. Esu įsitikinusi, kad kelionės sėkmę lėmė sustojimas Čenstakavos Dievo Motinos šventovėje. Ant Jasna Gura kalvos įsikūręs vienuolynas garsėja stebuklingu Juodosios Madonos paveikslu, prie kurio pasimeldus, išsipildo troškimai. Visa aplinka dvelkė mistika – kai po čia vykusių mišių ir stebėtos santuokos ceremonijos išėjome į kiemą, buvo jau sutemę, dulkė šiltas lietus; prietemoje ilgais apsiaustais besisukiojančių vienuolių šešėliai priminė siužetą iš viduramžių filmo.
Vienoje patyrėme iš vėžių išmušusį įvykį. Vietoje numatytų čia praleisti trijų valandų, buvome priversti pasilikti visą parą, nes viena grupės narė susirgo. Paskambinus pagalbos telefonu, operatorė angliškai nesuprato, o vokiškai mes nemokėjome, todėl greitosios išsikviesti nepavyko. Bet, didelei nuostabai, netrukus prie autobuso prisistatė ir medikų, ir policijos ekipažai. Merginą išvežė į ligoninę.
Kol ji gulėjo ligoninėje, kitiems keliautojams teko skubiai ieškoti neplanuotos nakvynės. Jautėmės neapsakomai dėkingi Vienos lietuvių bendruomenės pirmininkei Angelikai Krausei, kuri dalį keliauninkų „išdalino“ savo draugams, dalį priglaudė pati, o likusius nukreipė į viešbutį Vienos centre, kur pavyko rasti nakvynę už palyginti žemą 20 eurų kainą.
Nepaisant šio nemalonaus nutikimo, laikas Vienoje prabėgo šauniai: vaikštinėjome po Vienos senamiestį, gėrėme kavą kavinėje, kurioje XVII amžiuje buvo sukurta dabar jau gerai visiems žinoma dainelė „Der Liebe Augustin“, aplankėme šv. Stepono katedrą, pasivaikščiojome po mėgstamą vieniečių susitikimų vietą – Švedijos aikštę, sulaukėme Anker laikrodžio figūrėlių pasirodymo, o kadangi vyko vežikų šventė, keturkinkėmis karietomis po Vienos senamiestį pasivėžinome nemokamai.
Kelionės tikslas – Slovėnija
Įvažiavus į Slovėniją, akį patraukė įstabus rudenėjantis peizažas: spalvingais medžiais apaugę kalnai, tarsi prikabinti juose vynuogynai, kiekviename miestelyje baltuojančios mūro bažnyčios ir dailūs, išpuoselėti namai. Pravažiavome visą Slovėniją, nes mums reikėjo pasiekti netoli Italijos sienos esančią Ajdovščiną.
Miestelis įsikūręs Vipavos slėnyje garsėjančiame slovėniškais vynais. Ši vietovė ypatinga ir tuo, kad joje siaučia vėjas bora (slov. burja). Kaip Lietuvos vaikai į mokyklą neina dėl spiginančio šalčio, taip Vipavos slėnio mokyklos uždaromos dėl didelių vėjo gūsių – nuo Adrijos kylantis vėjas atsimuša į kalnus ir, neturėdamas kur dingti, garą nuleidžia ant Vipavos slėnio, pridarydamas eibių. Gyventojai saugo namų stogus juos pridengdami akmenimis.
Apsigyvenome šeimose. Mano laikinaisiais namais tapo Brje kaimelis, esantis kalnuose. Jaučiausi puikiai, nes su šeimininkais susikalbėdavau ir angliškai, ir rusiškai. Slovėnų kalba priklauso slavų kalbų grupei, todėl lengvai supratau daugelį žodžių. Kai ryte šeimininkei slovėniškai padainavau „Broli, Žakai“, ji iš nuostabos neteko žado.
Slovėnai ramūs, santūrūs ir kultūringi. Netrūksta jiems ir slaviško svetingumo. Vieną vakarą šeimininkė išvirė slovėnų dievinamą jotą – tirštą sriubą, pagamintą iš pupelių, kiaulienos šonkauliukų, raugintų kopūstų (kartais deda ropes), bulvių, svogūnų ir česnakų.
Slovėnams itin svarbi šeima. Jauni žmonės neretai po studijų grįžta į savo gimtuosius kraštus. Šeimos gyvena vienoje vietovėje, sudarydamos ištisus kaimelius. Šalia mano šeimininkės stovėjo jos giminių: tėvų, brolio ir sūnaus namai. Galbūt dėl šios priežasties beveik nėra nusikalstamumo. Kai šeimininkės pasiteiravau apie vagystes ir nusikaltimus, ji net nesuprato, apie ką kalbu.
Šalis turi panašumo su Lietuva – vos trečdaliu mažesnė, 2 mln. gyventojų, 1991 m. atgavo nepriklausomybę, 2004 m. priimta į NATO, 2004 m. tapo Europos Sąjungos nare. Net ir sostinė Liubliana panaši į Vilnių – jauki, miela ir spalvinga.
Kaip ir daugelis Slovėnijos miestų, sostinė alsuoja ramybe – viešėjome eilinę darbo dieną ir, nors buvo pietų metas, Liubliana buvo apytuštė. Praeinančiuosius stebi miesto simboliu tapę Zmajski (liet. Drakono) tilto drakonai. Pasak legendos, kai nekalta mergelė eina per tiltą, visi keturi drakonai vizgina uodegas. Deja, kaip juokauja vietiniai, jau seniai niekas nematė vizginančių uodegas drakonų...
Kadangi kas vakarą pro savo kambario langą matydavau Goricijos žiburius, šeimininkė pasiūlė aplankyti miestą. Goricija unikali tuo, kad pusė miesto yra italų, pusė slovėnų. Miesto aikštėje yra šulinio dangčio formos paminklas, menantis 2004 metus, kai buvo panaikinta Slovėnijos-Italijos siena. Atsistojus ant paminklo, viena koja stovi Italijoje, kita – Slovėnijoje.
Mieste daugelis pavadinimų ir iškabų surašyta dviem kalbomis. Vis tik Italijos Goricija ir Slovėnijos Goricija skiriasi – Slovėnijos pusėje Goricijos pastatai primena socializmo laikus, tuo tarpu italų Goricija nepalyginamai spalvingesnė ir gražesnė.
Slovėnai didžiuojasi nuostabia gamta ir ją vertina. Šalies herbe pavaizduoti kalnai, jūra ir upės. Kopėme į Slovėnijos Alpes ir mes. Slovėnai stebėjosi lietuviukų entuziazmu ir sportine ištverme, nes į Vipavos viršukalnę užbėgo kaip kalnų ožiai. Prieš tai viešėję danai ir ispanai jiems pasirodė daug tingesni, ne tokie aktyvūs. Slovėnai nusiminę, kad jų jaunoji karta per mažai domisi pramogomis ir laisvalaikiu kalnuose – juos išmainė į kompiuterių ir mobiliųjų maigymą.
Vienas gražiausių matytų gamtos šedevrų Škocjano urvai – požeminio vandens juvelyriškai išgraviruotos karbonatinės uolienos. Urvų ilgis apie 6 km, tačiau turistams leidžiama eiti tik trumpesne trasa. Norint patekti į gamtinės ekspozicijos pradžią, apie 50 metrų reikia lįsti siauru, neaukštu ir tamsiu tuneliu.
Šventai tikėjusi, kad neturiu klaustrofobijos, ryžtingai žingsniavau į priekį, tačiau nuo suspaustos erdvės, žmonių šurmulio ir tamsos, apėmė panika. Susiėmę už rankų, vienas kitą padrąsindami, kvapą gniaužiančią ekskursiją vis tik pradėjome. Nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi – absoliutaus grožio ištisinė karstinių varveklių požeminė karalystė.
Ypač patiko vieta, kai olos viduje atsivėrė bedugnė, su jos dugne šniokšiančia upe Reka. Ir tą bedugnę reikėjo pereiti kabančiu tiltu.
Slovėnija žavinga ne tik kalnais, bet ir nuostabia Adrijos jūra. Tiesa, pajūrio turi nedaug, tik 46 kilometrus. Vienas įstabiausių pajūrio miestelių – Piranas, slovėnų labai branginamas ir saugomas, į kurį gali įvažiuoti tik ten gyvenantys, kiti turi palikti automobilius už miestelio esančiose parkavimo aikštelėse.
Girgždančiais laiptais užkopiau į šv. Jurgio bažnytėlės varpinės bokštą. Šv. Jurgio vardas šalyje itin populiarus – daug bažnyčių, gatvių, aikščių pavadintos šiuo vardu. Net baravykai vadinami jurčki (liet. Jurgeliai).
Būnant viršuje, trenkė kurtinantis gausmas – galingai suskambo bažnyčios varpai. Pasijutau nejaukiai, bet pasakiško grožio panorama pranoko visas baimes – prieš akis plytėjo Adrija, po kojomis nuostabusis Pirano senamiestis ir šv. Madonos iškyšulys, o už nugaros kalnai su dantyta pilies siena.
Slovėnijoje daug upių. Vingiuoja jos slėniais, laukais, pasislepia po kalnais ir vėl išnyra. Įdomu tai, kad ištekėdamos iš po kalno, jos gauna naują vardą. Todėl viena ir ta pati upė, gali turėti kelis pavadinimus, pvz. per Liublianą tekanti Liublianica, turi dar šešis vardus. Slovėnijoje nemažai ir neištirtų upių. Nėra žinoma, kur jų pradžia, kur pabaiga. Todėl upės dažomos ir stebima, kur išteka dažytas vanduo, arba tiriamos pasitelkiant narus speleologus.
Kelionė atgal: Vengrija – Slovakija – Lenkija – Lietuva
Paskutinę viešnagės dieną užsukome į Bledą – tylų, alsuojantį romantika, nerealų, tarsi su iš atviruko iškirptais vaizdais miestelį. Pakeri auksinės ir raudonos medžių tankynės, snieguotos Alpių viršūnės, ramus it veidrodis ežeras, bažnyčia ežero saloje ir mistiška pilis kalno viršūnėje. Ši sala yra vienintelė Slovėnijos sala, o į joje esančią bažnyčią plaukia tuoktis vestuvininkų poros. Pagal tradicijas jaunikis privalo ant rankų 99 laipteliais užnešti nuotaką, o ši, nešama tylėti, kitaip jų santuoką lydės nesėkmės.
Kelionės metu tapome istorinio įvykio liudininkais. Savo akimis regėjome pabėgėlių stovyklas, įsikūrusias Čekijos-Austrijos, Austrijos-Slovėnijos pasieniuose. Sunerimome, kai prie Slovėnijos-Vengrijos sienos mūsų autobusą sustabdė pasieniečiai. Pareigūnas, perėjęs autobusą, manęs vienintelės paprašė paso – palaikė mane sirų pabėgėle, nes esu tamsiaplaukė ir tamsiaakė.
Mūsų kelias į Budapeštą driekėsi šalia vieno didžiausio Europoje Balatono ežero, didumu prilygstančio dešimčiai Kauno marių. Ežero priekrantės labai negilios – jeigu nori paplaukioti, reikia nueiti kelis šimtus metrų. Užkalbinti vietiniai žvejai papasakojo, kad Balatono vanduo labai greitai įšyla, todėl karštą vasarą būna ne itin malonaus kvapo.
Kelionės namo „vinis“ – terminės Sečenio pirtys veikiančios Budapešto centre. Lyginant su lietuviškais SPA centrais, pasirodė kiek apleistos – užrudę vandens čiaupai, dažnai apvagiamos daiktų saugojimo spintelės, bet tikrai nesigailėjome čia užsukę – mirkdami lauko baseine grožėjomės neobarokinių rūmų fasadu, o į maudykles iš terminių šaltinių patenkantis 70 laipsnių temperatūros vanduo yra praturtintas sulfatais, kalciu, magniu bei fluorido rūgštimi.
Kelionė namo užtruko kiek ilgiau nei planavome. Po nakvynės Slovakijoje, dėl kelio remonto darbų išsukome iš pagrindinio kelio ir teko paklaidžioti po Tatrų kalnus. Važiavom, lingavom, užsupo, bet užtat turėjome puikią galimybę pasigrožėti pietinės Lenkijos Tatrais.
Nepaprastai džiaugiuosi šia turininga kelione. Drąsiai galiu teigti, kad tai buvo viena įdomiausių, prasmingiausių ir įsimintiniausių kelionių mano gyvenime. Varpai skambėjo ne tik Pirane, jie lydėjo visos kelionės metu – buvau laiku ir vietoje.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
