Pasijutau pralaimėjusi. Nes jis buvo teisus. Toji akistata su įskaudinimu žmogaus, kurį taip myliu, nukėlė mane į vaikystę.
Prisiminiau viską – dienas, kai mama išmetė „seną“ lėlę, kuri man buvo mieliausia. Prisiminiau, kai buvau paprašyta užsidaryti savo kambaryje ir netrukdyti, o buvau galiausiai atradusi drąsos užduoti klausimą, kurio formuluotę repetavau keletą savaičių. Jo taip ir neuždaviau.
Sakysite: „Na, ir kas čia baisaus?“ Baisus tas plyšys, kuris palaipsniui vis didėja tarp tavęs ir tėvų, su kiekvienu neatsakytu klausimu. Galiausiai ateina toks laikas, kai jau apskritai nebeužduodi jokių klausimų. Net ir tuomet, kai tėvai nusiteikę tave girdėti.
– Mama, o žinai, kas šiandien buvo darželyje? – vos ne kas vakarą pyškina mūsų mažieji. Iki skausmo pažįstamas ir nuobodus klausimas? Mums, savanoriškai įstojusiems į Laiko Neturėtojų organizaciją, jis sukelia mažų mažiausiai žiovulį.
Tačiau šalia mūsų augančio Žmogaus pasaulis ir gyvenimas yra būtent čia ir dabar, su pačiomis rimčiausiomis problemomis ir iššūkiais, kurias jiems tenka įveikti.
Be jokios abejonės, būna akimirkų, kai tam tikru dažniu ištartas žodis „mama“ priverčia pasijausti taip, tarsi būtum gavęs mirtiną smūgį. Ir visgi – reikia rasti jėgų ir laiko.
„Kaip surasti laiko?“ – paklausite. Jo nereikia ieškoti. Reikia tiesiog vietoj laiko, kurį skiriame išsakyti nepasitenkinimui, kad esi trukdomas, atsakyti į vaiko klausimą.
Anatomijos vadovėlyje juodu ant balto parašyta, kad klausos organas yra ausys. Tą pamoką mes visi išmokome dešimtukui. Tačiau, ar tik nebus įsivėlusi čia klaida? Ar negeriau klausyti širdimi?
***
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
