Nebuvo lengva, likome vieni, ir mano, kaip mamos, atsakomybė padvigubėjo. Tapau ir tėčiu, ir mama viename. Nepuoliau ieškoti senelių pagalbos, supratau – tik aš viena galiu ir privalau būti šalia (auklėti, padėti, suprasti).
Šventai tikiu, kad meilė ir gerumas nugali visas kliūtis, todėl ir stengiausi suteikti savo sūnui tiek meilės, kiek tik pajėgiau. Patikslinsiu – tai ne pinigai, ne daiktai, tai – pastebėjimai, supratimas, kantrus aiškinimas, patarimai, įsiklausymas į vaiko poreikius, gerbimas jo nuomonės, ilgi pokalbiai vakarais, bučkis prieš miegą, kiekvienas, net ir trumpas išsiskyrimas, palydimas žodžiais „Būk atsargus, myliu tave“.
Šalia savęs dabar turiu septyniolikos metų jaunuolį, kuris siekia savo tikslų, turi savo nuomonę ir nebijo jos išsakyti. Prieš septyniolika metų susitikusios mūsų akys nušvito laime suradus vienas kitą. Ta laimė šviečia ir dabar. Nereikia žodžių, nereikia net veiksmų, kad suprastumėm, ko vienas iš kito tikimės, tiesiog tereikia pažiūrėti vienas kitam į akis ir pamatyti ten meilę.
Viskas, ką turime savo gyvenime, ateina ne šiaip sau. Todėl branginkime žmones, branginkime gamtą, tobulėkime ir stenkimės suprasti, kad kiekvienas žmogus yra asmenybė ir kad meilė bei gerumas nugali visas gyvenimo kliūtis.
***
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
