Mano nuomone, kiekvienas atvažiavęs bei mintantis emigranto duona stengiasi pasirodyti aukščiau savojo ego, pradeda rengtis įmantriais rūbeliais (išskirtinai grįžtant į Lietuvą bei jau oro uoste pozuojant bepasiimant lagaminą iš viršutinio skyriaus), menkinantys čia gyvenančius, o patys valantys priskretusius „babajų“ klozetus ar tarnaujantys baltaodžiui anglui už minimumą.
Link ko suku? O gi link to, jog kiekvienas grįžęs namo ir padėjęs savo pavargusį pasturgalį ant „Car boot sale“ pirktos kėdės puola į interneto portalų komentarus tyčiotis iš tautiečių, kurie liko čia. Girtis kaip mums gerai, kokie mes laisvi ir nesmaugiami darbdavių, su mumis skaitomasi ir šiandien turėjau nusmaugti net 5 vištomis mažiau nei vakar, nes darbdavys pasirodė esąs labai žmogiškas ir supratingas.
Tautiečiai, galvojantys, jog nusileidus Didžiojoje Britanijoje jus apkabins šiltai, parūpins šiltą patogų gyvenamą plotą, suras darbą, kuriame galėsite rašyti skundus Strasbūrui dėl jūsų išskirtinų teisių, atsipeikėkit. Dirbsit už sukruštą minimumą, gyvensit kooperatyve, kuriame lauksit eilės nusičiurkšt rytais, nes dar 4 tautiečiai turi atlikti angliškai vadinamą kombinaciją ŠŠŠ (shit, shower and shave), dūlinsit į metro ir važiuosit pilkoje masėje į savo išsvajotą darbą, valgysit ekonominės linijos „Sainsbury“ produktus ir grįžę į Lietuvą išleisite tuos sunkiai sutaupytus 3000-4000 Lt per savaitę, vien tam, kad pasirodytumėte prieš draugus, kaip ten nuostabu ir kodėl mes dar čia, pilkos pelytės dirbame švariuose ofisuose, esame NAMUOSE, su savo artimaisiais.
Taip, pasakysite, algos negeros, niekas nieko nemoka, tyčiojasi... Kaip pastaroji autorė rašė, nebaigiau aukštojo... Po velnių, tai kokio darbo tu nori? „Achemos“ generalinio direktoriaus posto? Nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje, o ar bandėte? Ar tik burbėjote? Vyrų atveju, kiekvienas gali tobulėti, baigti mokslus, įgyti kvalifikaciją, sunkiojo transporto vairuotojo pažymėjimą, staklių meistro, vadybos, rinkodaros, dažytojo profesiją ir taip toliau ir panašiai. Tai yra specialybės, kurios reikalingos kiekvieną dieną, pilna skelbimų.
Nenorit dirbti kraugeriui - darbdaviui? OK, dirbkit SAU, laisvai samdomu darbuotoju, pradžia bus sunki, tačiau jei nebūsite apsikabinę pūslės po darbo ir išmoksite vertinti kiekvieną situaciją adekvačiai, pragyvensite ir į Londoną skrisite pasižiūrėti olimpinių žaidynių.
Nesutinku su teiginiu, jog vyksta didelis protų nutekėjimas. Greičiau pavadinkime stabilizuojasi normali, produktyvi rinka, kurioje išlieka mąstantys, veržlūs, savimi pasitikintys ir imlūs žmonės.
Tinginiai, runkeliai, girtuokliai, buvę „zekai“ ir kiti atmatos lekia nutrūktgalviškai laukan iš Lietuvos, palikdami ją su pagieža ir pasityčiojimu.
Jau dreba jūsų kairys antakis ir niežti pirštai rašyt komentarą? Teisybė akis bado. Kiek teko matyt, einant į paskaitas rytais, lietuvaičių autobusuose besikeikiant su skardine „Stella“ alaus nuo pat ryto, besipuikuojančius su „D&G“, „Prada“ replikom, užsidėjusius prasmirdusią „Chelsea“ ar „Man United“ 2002 metų laidos (nes buvo sale'as) marškinėliais.
Dar baisiau, kai pamatai lietuvaitį, bandantį laužyti liežuvį ir kalbėti anglišku akcentu savo „draugelių“ bendradarbių britų draugijoje, palaikant „West Ham United“ ar kokį kitą anglišką darinį. Mes visi mėgstame dejuoti ir savęs gailėtis, kokie mes neįvertinti, nurodome tūkstantį ir vieną priežastį kodėl ten taip gerai, o čia taip blogai.
Dar nemačiau tautos, kuri taip išsižadėtų savųjų tradicijų, istorijos, savigarbos. Kiekvienas budulis antrins, kad man nieko nedavė valdžia, o čia, žiūrėk, viską turiu. Taip, valdžia aprūpino butuku už mokesčių mokėtojų pinigėlius, nes gi jūs susitvarkėte invalidumą, esate vieniša mama ir nepajėgi dirbti. O dar prie viso to, turite išlaikyti sugyventinį, kuriam kasdien reikia ir sidro ir koldūnų.
Vienas momentas, kuris įstrigo po šiai dienai turbūt visam likusiam gyvenimui, - 1999 metais Viktorijos autobusų stotyje sutikta moteriškė su anūke (dar nebuvome ES), o aš dalyvavau Dziudo čempionato varžybose.
Pradėjęs bendrauti, pastebėjau, jog mergaitė nekalba lietuviškai (5-7 metai amžius), paklausiau močiutės, ar čia gimė? Ji su paniekinimu pareiškė: ši mergaitė ne tik, kad nesimokys būrų kalbos, bet ir bus aprūpinta Didžiosios Britanijos pasu ir turės šviesią ateitį... Lietuviais esame mes gimę...
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
