Vis dėlto mano manymu, jis labai šališkas ir „spardo tik į vienus vartus“. Bet ne jis vienas turi šią nuodėmę. Aš iš principo pasigendu objektyvumo šia tema.
Cituoju B. Bruverį: „… Jaunuoliui kaip man, pačiame jėgų žydėjime, tai buvo neatrasti plotai, naujos pažintys, naktinio gyvenimo teikiami malonumai, kelionės, neatrastojo „aš“ paieškos, o vėliau ir mokslai…“
Manau, sveikintina, kai jaunas žmogus ne rūgsta savo sultyse, o išvyksta pasaulio pamatyti ir savęs pasauliui parodyti, nesvarbu, kaip tai pavadinsi - kad ir filosofiškai „savojo "aš" paieškomis“. Bet nėra ko trypčioti jaunuoliams vienoje vietoje. Sėdėdamas gimtoje gryčioje arba gimtame daugiabutyje savojo "aš" po lova nerasi. Ir jei vilioja nepažinti toliai, kraukis kuprinę ir keliauk, nes bet kokia patirtis, nauji įspūdžiai, pamatyti svetimi kraštai tikrai padės atrast savąjį "aš", net jei keliauninkui bus prilipinta „emigranto" etiketė.
Toliau B. Bruveris rašo: “... kiekvienas grįžęs namo ir padėjęs savo pavargusį pasturgalį ant „Car boot sale“ pirktos kėdės, puola į interneto portalų komentarus tyčiotis iš tautiečių, kurie liko čia. Girtis kaip mums gerai, kokie mes laisvi ir nesmaugiami darbdavių, su mumis skaitomasi ir šiandien turėjau nusmaugti net 5 vištomis mažiau nei vakar, nes darbdavys pasirodė esąs labai žmogiškas ir supratingas".
O čia, gerbiamieji emigrantai, akmenukas į jūsų daržą. Jus galima gerbti už tai, kad nesėdit nosies nukabinę Lietuvoje ir ištiesę rankos nelaukiat bedarbio pašalpos. Bet tai nereiškia, kad galite leisti sau pamiršti, kad puikybė - nuodėmė.
Ir negalvokit, kad jūs Lietuvai nieko neskolingi. Skolingi, ir labai daug. Bent jau pagrindinę mokyklą visi baigėt. Pasidomėkit, kiek Lietuvai kainuoja vieno moksleivio išlaikymas, kiek teko Lietuvai į jus investuot, kad išmokytų keletą angliškų, vokiškų žodžių...
Mes, dalis lietuvių, likome Tėvynėje, visi išvažiuot negali, kažkas turi ir Lietuvoje salotas pjaustyt, mokyti vaikus, gydyti žmones. Todėl abiems pusėms nereikėtų demonstruoti viena kitai savo arogancijos ir svaidytis replikomis: „kvailiai liko“, „runkeliai išvažiavo“.
Toliau rašo B. Bruveris: “…Taip, pasakysite, algos negeros, niekas nieko nemoka, tyčiojasi... Kaip pastaroji autorė rašė, nebaigiau aukštojo... Po velnių, tai kokio darbo tu nori? „Achemos“ generalinio direktoriaus posto? Nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje, o ar bandėte? Ar tik burbėjote? Vyrų atveju, kiekvienas gali tobulėti, baigti mokslus, įgyti kvalifikaciją, sunkiojo transporto vairuotojo pažymėjimą, staklių meistro, vadybos, rinkodaros, dažytojo profesiją ir taip toliau ir panašiai. Tai yra specialybės, kurios reikalingos kiekvieną dieną, pilna skelbimų“. O algos tikrai negeros. Mano gera, bet kitų tai negeros. Aš gyvenu trijų kambarių bute. Oj, kokios sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį ateina. O žmonės dar ir vaikus augina.
Ir ne visi tuos aukštuosius turi, ir ne visi juos gali turėt, bet gi neuždrausi paaugliui "iPod" norėt, nes draugas turi. Ir kai tėtukai sudeda vaikučių norus, pinigine išraiška tokius kaip ir sąskaitos, kas jiems belieka? Na gerai, sakysit: koks dar "iPod", IQ gal net geriau didinamas, kai to žaisliuko nėra, geriau knyga. Bet… kiek kainuoja geri žieminiai batai? O gydymas...
Greit tėtukus nuves emigranto duonos pakarmatyt ir vaikų studijos. Į daugelį lietuviškų algų tokia prabanga kaip kokybiškos odontologo paslaugos, medicinos, švietimo kaštai niekaip neįsipaišo.
Bet aš ne ekonomiką baigus, gal skaičiuot nemoku. Taip kad neironizuokim ir nepykim ant tų, kurie išvyksta geresnio, kokybiškesnio gyvenimo ieškoti, o ne atsisėda ant kitų sprando ir gyvena nuo pašalpos iki pašalpos.
B. Bruveris: “Dar baisiau, kai pamatai lietuvaitį, bandantį laužyti liežuvį ir kalbėti anglišku akcentu savo „draugelių“ bendradarbių britų draugijoje, palaikant „West Ham United“ ar kokį kitą anglišką darinį. Mes visi mėgstame dejuoti ir savęs gailėtis, kokie mes neįvertinti, nurodome tūkstantį ir vieną priežast,į kodėl ten taip gerai, o čia taip blogai“. Štai čia jau Broniaus straipsnio topas! O kaip jūs norėtumėt, kad lietuvis su anglu Anglijoje kalbėtų? Tiksliau, kaip jūs norėtumėt, kad anglas Anglijoje su lietuviu kalbėtų? Turbūt tikitės naiviai, kad anglas laužys liežuvį žodyno pagalba lietuviškai?
Man čia kyla noras apie dvigubus standartus pakalbėt: kaip mes lietuvaičiai piktinamės vietiniais lenkais, kurie lietuviškai Lietuvoje gyvendami kalbėt nenori. Bet ir juokiamės iš savų, kurie iš paskutinių jėgų bando angliškai Anglijoje kalbėt.
B. Bruveris: “Dar nemačiau tautos, kuri taip išsižadėtų savųjų tradicijų, istorijos, savigarbos. Kiekvienas budulis antrins, kad man nieko nedavė valdžia, o čia, žiūrėk, viską turiu. Taip, valdžia aprūpino butuku už mokesčių mokėtojų pinigėlius, nes gi jūs susitvarkėte invalidumą, esate vieniša mama ir nepajėgi dirbti. O dar prie viso to, turite išlaikyti sugyventinį, kuriam kasdien reikia ir sidro ir koldūnų“. O kiek tautų jūs matėt? Kiek laiko užjūriuose gyvenot, kad galit teigti tokį teiginį?
Visą laiką dirbau Lietuvoje, bet nemažai laiko dirbau su užsieniečiais. Jų tikrai visokių yra, ir lietuviai nesiskiria niekuo. Mes tokie patys, ir mums nesvetimos tos pačios emocijos, kaip ir piliečiams iš užsienių. Neidelizuokite kitų tautų savosios sąskaita.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
