Tėvai kiek galėjo, tiek padėjo. Iš jų parsigabendavau ne tik pilną bagažinę kaimo gėrybių - jomis būdavo nukrauta ir visa galinė automobilio sėdynė.
Vaikas per ketverius savo gyvenimo metus tik vieną savaitę praleido be manęs – kai buvo egzaminų sesija. Bet praėjus pusmečiui po jo ketvirtojo gimtadienio, teko spręsti – badauti ar ieškoti išeities.
Išeitis po ilgų bandymų liko tik viena – užsienis. Išvažiavau padedama draugų, dirbti pradėjau jau antrąją atvykimo dieną. Galiu pasakyt: man labai pasisekė, nes nei tos specialybės turėjau, nei kalbos mokėjau. Dėl kalbos buvo išvis klaiku – žinojau gal apie šimtą žodžių, įskaitant pasisveikinimus, atsisveikinimus ir panašiai.
Sūnus liko pas mano tėvus kaime. Niekas nežino, kiek naktų praverkiau, kiek skausmo turėjau. Lietuvoje likę draugai smerkė mane, kad sūnų palikau. Pasitaikė ir čia replikų, kad kažkas daug geresnė mama, nors su savo vaiku ir nesusišnekanti, bet jo nepaliekanti.
Taip ir praėjo ketveri metai, per kuriuos sūnų lankiau nuolat.
Tuo pat metu pabaigiau dvejų metų kursus, tai padėjo man labiau įsitvirtinti darbe. Buvau ir esu gerbiama, nes mes, lietuviai, esame tikrai darbštūs.
Tačiau geras darbas ir normalūs santykiai manęs netenkino, nes su manimi nebuvo mano sūnaus. O labiausiai sužeidė širdį, kai oro uoste, jam pasisvečiavus pas mane, jis negalėjo sulaikyti ašarų ir nenorėjo eiti į lėktuvą. Tai buvo mano apsisprendimas – kitą sykį su vaiku nebesiskirsiu.
Tiesa, jau tada turėjau draugą (dabartinį mano vyrą), kuriam pasakiau: jei nebus įmanoma pasiimti vaiko, grįšiu į Lietuvą. Jis nėra turtingas, dirba kaip visi paprasti žmonės, finansiškai padėti negalėjo, aš to net nelaukiau. O jo atsakymas buvo toks: vaikui reikia mamos, ir aš privalau padaryti tai, ką privalau.
Po keleto mėnesių mes jau abu nusprendėme, kad sūnus atvažiuos pas mane. Taip ir įvyko. Dabar mes jau ketveri metai kartu. Sūnus puikiausiai per pusmetį prisitaikė prie mokyklos, turi begalę naujų draugų ir, deja, apie Lietuvą nebesvajoja.
O man ligi šiol skauda dėl tų prarastų metų, bet gyvenimas yra gyvenimas...
Žmonėms, kurie apie emigrantus atsiliepia blogai, norėčiau patarti: visada reikia būti tolerantiškiems, mes nesam visi treninguoti ir švaistantys pinigėlius bet kur. Taip, mes padedam tėvams, bet jie mums irgi padėjo (ypač man). Prieš komentuodami visada turėtumėte pažvelgti giliau nei jūsų paniekos riba. Kiekvienas apsisprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių.
Nesvarbu, kur begyventum - ar Lietuvoje, ar bet kurioje kitoje šalyje. Visiems duotas pasirinkimas, ir leiskite tuo pasinaudoti prieš siųsdami bet kokią negatyvią nuomonę. Turiu puikią šeimą ir ja didžiuojuosi, tik kartais skauda, kad Lietuvoje tokia neigiama nuomonė apie žmones, kurie džiaugiasi kitokiu gyvenimu. Gal net ne kitokiu, o tik jiems priimtinu.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo"dalis. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
