Dirbau nedidelėje privačioje Šiaulių įmonėje. Savininkė visada buvo šalia. Darbas turėjo būti nuo 8 val. iki 17 val. Deja, savininkės veidas visada persikreipdavo, pamačius, kad išeinu namo 17 val. Nesvarbu, yra darbo ar nėra. Darbe jautėsi nuolatinė įtampa.
2006 metai. Šiauliai ruošėsi atidaryti didelį prekybos centrą „Saulės miestas“. Tikėjausi ten įsidarbinti. Dar reikėjo laukti daugiau nei pusę metų. Tuo metu ir nutariau išvažiuoti šešiems mėnesiams užsidirbti pinigų. Nuėjau į agentūrą ir po savaitės jau turėjau bilietą į vieną pusę.
Palikau dukrą gyventi vieną. Jai tada buvo 11 metų. Neleidau sau tokios prabangos kaip minčių, kaip ji viena gyvens. Mano sesuo gyvena tame pačiame mieste, tai pažadėjo prižiūrėti.
Pamenu, kaip duktė Agnė mane ramino: „Tu išvažiuosi, uždirbsi pinigų, nusipirksi ten mažą namą ir šuniuką. Aš atvažiuosiu, ir mes laimingai gyvensim“.
„Nebus taip, dukryte, nebus“, - kartojau aš. „Tai nors pasvajokim“, - nenusileido mažoji.
Dukters žodžiai buvo pranašiški.
Mano pradžia svetimoje šalyje buvo skaudi. Penki mėnesiai be nuolatinio darbo, be sotaus maisto, be normalios mėsos (nes šaldyta vištiena pigiausia), be daržovių, be menkiausių vitaminų. Tik nerūpestingi dukters laiškai padėjo išgyventi.
Bet aš nežinojau tikrosios tiesos: kad vakarais dukra į lovą pasidėdavo mano drabužių ir apsikabinusi verkdavo. Kad teta atnešė žalios maltos mėsos, kad mergaitė išsikeptų kotletų. Tai 11 metų mergaitė juos išsikepė kaip jai atrodė ir privalgiusi beveik žalios mėsos visą naktį pravėmė.
Nežinojau, kad po gripo jai iš nosytės bėgo kraujas, ir dukra nežinojo, kaip tai sustabdyti. Tad prisikišusi į nosytę servetėlių užmigo vonios kambaryje, nes kraujas sunkėsi ir per servetėles. Ryte prabudo su pridžiūvusiu krauju palinkusi ant vonios krašto.
Skaudi patirtis. Per Velykas dukrytė nudažė kiaušinius ir padėjo. Laiške pažadėjo, kad kai aš grįšiu - ridensim. Verkdavau po kiekvieno dukters laiško.
Išvažiavau vasario mėnesį, grįžau rugpjūčio gale. Jau liepos mėnesį gavau kontraktą ir nutariau išsivežti dukrą. Kai Agnei tai pranešiau, ji apsidžiaugė. Tik paprašė - „gal greičiau gali mane pasiimti“.
„Dabar dar negaliu, nėra vietos, kur gyventi“, - atsakiau. „Pasiimk mane, aš būsiu mažytė, prisiglausiu prie nugarytės ir niekas nematys, kad esu, aš būsiu tyliai tyliai, kaip šešėlis“, - verkė mažoji. „Neverk, mokykis anglų, tu čia turėsi angliškai kalbėti“, - raminau.
Ir liepos mėnesį dukra „kibo“ į anglų kalbos mokslus: nusipirko kompaktinę plokštelę „Anglų kalba per 30 dienų“ ir daugiau negu pusę plokštelės išmoko mintinai savarankiškai.
Ir štai mes abi jau 6 metai Anglijoje. Nesuprantu mamų, kodėl vaikus palieka Lietuvoje. Juk yra visos galimybės įsikūrus atsivežti savo vaikus. Per šešerius metus nesutikau nė vieno lietuvio vaiko, kuris būtų nepatenkintas anglų mokykla. Čia yra tikrai daugiau galimybių.
Finansinė pusė labai svarbi jaunam žmogui. Duktė atvažiavusi po pusės metų susirado darbą. Ir ne vieną: kasdien po 20 min. pavedžioti šuniuką ir kasdien po 30 min. išnešioti laikraščius. Tai suteikia pasitikėjimo, moko atsakomybės. Mokslams irgi netrukdė. Pirmaisiais metais Agnė buvo išrinkta mokyklos Metų mokine, kaip daugiausiai pasiekusi per metus.
Dabar jai 17 metų. Mokosi koledže, dirba „Mcdonald's“, laiko vairavimo teises. Ir visai nereikia galvoti, kas užmokės už studijas universitete. Čia Anglijoje viskuo pasirūpinta.
Ar mes - Lietuvos patriotės? Taip. Bent jau žiūrint „Euroviziją“. Abi džiaugiamės išvydusios Lietuvos vėliavą. Dar lankant mokyklą švarko atlape visada buvo ženkliukas su Lietuvos vėliava. Juokdavomės, kad visi klasėje žino Lietuvos vėliavos spalvas.
Ieškojome, kur galėtume lietuvių kalbos egzaminą laikyti, bet neradome. Net internete buvome užsiregistravusios į lietuviską mokykla, bet nusivylėme - norėjome tik lietuvių kalbos mokytis.
Bet noriu pasakyti: nesusigrąžinsite jaunų išvykusių lietuvių, tiesiog jų niekas neberiša su Lietuva. Pati Lietuva nutraukia visus saitus.
Mamos, nepalikite vaikų. Nereikalingi jie Lietuvai. Mums dar Lietuvos mokykloje pagrasino, kad atgal nebepriims. Ir kai duktė viena gyveno, mokytoja žinojo, bet niekada nepaklausė, kaip Agnė viena tvarkosi.
O velykinius kiaušinius mes ridenome, kai aš grįžau. Tik įskilus vienam kiaušiniui pasklido baisus kvapas, sukeldamas linksmą juoką, kuris nuplovė visus baisius išgyvenimus. Džiaugiuosi, kad išvažiavau ne tik dėl pinigų, bet ir dėl nerūpestingo pilnaverčio gyvenimo, dėl geresnės ateities dukrai.
Mylim Lietuvą, bet tik iš toli. Kasmet grįžtam į Lietuvą. Tai mūsų tėvynė. Grįžtam, aplankom ir vėl atgal namo, nes namai jau ne Lietuvoj.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo"dalis. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
