O mūsų bočiai, rodos, nieko nebijojo. Nebijojo kryžiuočio, kalavijuočio ar kito priešo skaudaus dūrio, perveriančio kūną; kūną, bet ne sielą, ne meilę Tėvynei, ne pasiaukojimą dėl tėvynainių, dėl ateities kartų.
Drąsūs buvo ir knygnešiai, jiems talkinę žmonės, Tėvynę mylėti skatinę rašytojai, poetai. Nebaisūs jiems buvo žiaurus caras ir tuometinė priespauda. Jie aukojosi, rizikavo ne tik savimi, bet ir savo šeimomis. Kiti atsisakę sotesnio, kad ir apdžiuvusios duonos kąsnio, rėmė lietuviškų knygų spausdinimą, jų kelionę pas skaitytoją. Visi suprato koks svarbus yra lietuviškas žodis, kaip gražiai jis skamba ir kaip vienija mus visus, padeda išlikti lietuviais.
O ir praeito šimtmečio rykštė - okupacija, nesutrypė mūsų senelių ar tėvų meilės Lietuvai. Nors buvo labai sunku: trėmimai, negailestingai išdraskę šeimas, atplėšę vaikus nuo mamų, rezistencijos kovos, galulaukės, pamiškės prisigėrę kovotojų už mūsų Tėvynę partizanų krauju.
Mieli lietuviai, nepamirškime to! Nebėkim nuo mūsų visų sergančios motinos Lietuvos pas gal ir gražesnes, turtingesnes motinas Angliją, Airiją, Ameriką... Nekaltinkim vieni kitų, kad gyvenimas Lietuvoj yra tik blogas. Mes juk patys čia esame šeimininkai, tai ir elkimės kaip šeimininkai, kurkim, „gydykim“ savo motiną Lietuvą, kiekvienas nuo savęs nors ir po mažą smulkmeną: po pakeltą ir įmestą į atitinkamos spalvos konteinerį šiukšlę, po pasodintą gėlę.
Ir vienas kitam nebūkim priešais, elkimės kaip vienos šeimos nariai, padėkime vienas kitam, pasiūlydami pagalbą, kai matome, kad jos reikia, nesmerkime to, kas kur netyčia suklydo, o gal būt kaip tik jam padėkime. Galų gale prasilenkdami gatvėje bent nusišypsokime vienas kitam. Mes juk tos pačios šalies vaikai. Kiekvienas pagalvokime: „Kuo aš galiu būti naudingas savo Tėvynei“, nelaukime kol kažkas priims mums naudingą įstatymą ar padidins bedarbio pašalpą.
Pasitikime mūsų Valstybės dieną nors su trupučiu daugiau patriotiškumo, meilės vienas kitam, o svarbiausia - meilės Tėvynei Lietuvai. Tegul karaliui Mindaugui, sėdinčiam kur nors ant debesėlio, mums minint jo karūnavimo dieną, nebūna skaudu žiurėti į savo kurtą Lietuvą, į mus - jo ainius. O ir mums patiems te būna ši šventė pasisėmimo tvirtybės, lietuvybės iš anų senų laikų ir te padeda stotis ant nubrozdintų, nuospauduotų kojų ir eiti tolyn tiesesniu keliu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
