"Bendraukime" ragina savo skaitytojus nelikti abejingus ir kviečia iš arčiau pažvelgti į depresijos ir savižudybės reiškinį. Savo patirtimi ir patarimais su "Bendraukime" skaitytojais dalinasi Rūta Kanaukaitė, pati išgyvenusi tamsiausias šios ligos spalvas. Viltį gyventi susigrąžinusi Rūta savo mintimis nori pasidalinti kitais: "Pasitelkusi į pagalbą persirgtus epizodus, ligos paūmėjimus ir atkryčius aš atradau vidinės stiprybės papasakoti skaitytojams apie tai, kas būna, kai pavargstama gyventi, kai nedomina anksčiau malonumą teikę dalykai, kai gyvenimas praranda spalvas ir ateina noras pasitraukti iš šio pasaulio".
Šiandien - pirmasis V. Kanaukaitės dienoraščių ciklo rašinys „Kada žmogus pakelia prieš save ranką ir kaip užbėgti tam už akių?“
***
Kiek teko skaityti knygose ir susidurti pačiai, apėmus depresijai, žmogus pasidaro be priežasties labai liūdnas. Dažnai jis pradeda mąstyti apie gyvenimo pabaigą, rašo atsisveikinimo laiškus ir ryžtasi savižudybei. Iš kur tokia būsena ir kas ja suserga?
Tokia būsena daugiausiai užpuola esant stipriam emociniam pervargimui. Žmogus nebegali atsikelti iš lovos, pavalgyti ar nusiprausti. Jį apima nerimas ir įtampa. Dažnai tokios būsenos kamuojamas asmuo pradeda vartoti svaigalus, taip beviltiškai bandant pakelti sau nuotaiką. Tačiau būsena dar pablogėja.
Galiausiai atsiranda jausmas, kad būsi nubaustas, nebedomina niekas, kas anksčiau teikdavo malonumą. Žmogus praranda viltį tikėti ateitimi ir pačiu savimi. Jis tampa kaip zombis, nejautrus ir apsėstas.
Depresijomis ar dar sunkesniais psichikos sutrikimais dažniausiai suserga gabūs ir talentingi žmonės. Turbūt išėjus už suvokimo ribų nemokama grįžti į save patį. Apninka dvejonės – būti ar nebūti. O čia jau piktavalis siunčia savo kerus suteikdamas žmogui savotišką ramybę, kurios metu ligonis ar apsėstasis susitaiko su gyvenimo pabaiga ir leidžiasi nugramzdinamas į giliausią liūną. Šioje vietoje žmogus dažniausiai ir pakelia prieš save ranką.
Man daug teko sutikti žmonių, kurie buvo išgelbėti nuo savižudybės. Retas kuris džiaugdavosi prabudęs palatoje su pastatyta lašine. Dažnai jie klausdavo to paties – „Kodėl mane atgaivinote, aš norėjau mirti“. Tokiems žmonėms gyvenimas tampa kančia ir amžinos ramybės troškimu, mirtis jiems atrodo išsigelbėjimas nuo sunkios gyvenimo naštos, kurią daugiausiai patys sau ir uždeda. Tai - kaltės, savigraužos ir nerimo būsena. Žmogus pavargsta nešti tokią naštą ir kėsinasi į tai, kas brangiausia ir jokiais turtais neįkainojama – savo gyvybę, o ten, mielieji, ne ramybės ir poilsio vieta laukia, jei baigei savo gyvenimą apsėstas tokių minčių. Tu pats savo sielą atiduodi tiesiai velniui į rankas.
Aš gerai prisimenu tą jausmą, kai pati norėjau nutraukti savo gyvenimą. Išgyvenau atsisveikinimo su gamta ir artimaisiais būseną. Pati rašiau atsisveikinimo laiškus ir troškau viena – poilsio ir ramybės. Jaučiau, kaip velnias mane šaukia pas save, o vėliau, dar sykį atkritusi, pamačiau aną, eilinio žmogaus akimis nematomą demonų ir visokių baidyklių pasaulį.
Čia galima būtų mąstyti logiškai. Žmogus nusižudo ir visą amžinybę jo sielą tampo šmėklos, baidyklės ir kitokie protu nesuvokiami dalykai. Aš supratau viena - kad ir kaip gyvenime prieini ribą, privalai iškęsti viską, kad po tamsios nakties ateitų šviesa ir ramybė. Dievo ramybė. O mirti, mano mielieji, reikės anksčiau ar vėliau, todėl nešvaistykime mums brangaus laiko liūdesiui ir vienatvei. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad savo dienas aukotume tokiai būsenai kaip depresija. Pakilkime ir skriskime į ten, kur džiaugsmas ir palaima, Dievo ramybė per amžius bus kartu su mumis. Tik mokėkime laukti, tikėti, mylėti...
Galiu duoti keletą patarimų, kaip išsivaduoti iš aptemusių minčių ir proto, kurių siekia visi, susirgę psichikos ligomis:
* Kasdien susigalvok sau veiklą ir kuo daugiau laiko skirk pozityviam mąstymui.
* Įsisąmonink, kad esi laimingas turėdama namus, draugus, gydytojus, kurie visada liks tavo patarėjais gyvenimo kelyje.
* Neteisk savęs ir nepavydėk tiems, kurie vedė, rado darbą, nusipirko mašiną ar pakeitė būstą. Tau taip pat viskas prieš akis, tik išlįsk iš pesimistinių minčių, kuo toliau varyk jas nuo savęs.
* Saugok sveikatą. Nerūkyk, nepiktnaudžiauk stipria kava ar alkoholiu.
* Žiūrėk tik į priekį ir nesisukiok atgalios. Iš praeities prisimink tik geras akimirkas.
Kartais klausiu pati savęs ir nerandu tikslaus atsakymo, kodėl visa išgyventa kančia man buvo nepakeliama. Kodėl pasirinkau beprotybę, užuot pasirinkusi sprendimą išnarplioti susipainiojusius jausmus. Ne, aš kritau į psichozę, į juodžiausią ir niūriausią dugną, praradau viltį, tikėjimą ir meilę tik dėl to, kad man padaryta skriauda, pačios sureikšmintos gyvenimo smulkmenos vos per plauką nenuvarė manęs į kapus.
Aš nekenčiau savęs pačios, nekenčiau gyvenimo ir duoto grožio. Pasirinkau pati, visą šį šlamštą užsikroviau sau pati ir tik retsykiais, akimirkai prašviesėjus susigraudinu, kad kažkada buvau visų gerbiamas ir pripažintas žmogus. Man sekėsi darbas, sekėsi mokslas ir dainavimas, nes aš tvirtai tikėjau savimi. O kur dabar visa tai, kur ta pagarba, o ne gailesčio žvilgsniai, kodėl jie varsto mano akis ir neleidžia nusiimti etiketės, kurią pati sau prilipdžiau?
Buvau laiminga, nes buvau žmogus, kažkada buvau verta dėmesio, o dabar tapau nieku. Tačiau reikia kovoti už gražesnį rytojų. Galbūt jau niekada nebūsiu šviesi ir laiminga, tačiau privalau stengtis, kad vėl sužibėčiau kitų žmonių akyse kaip verta dėmesio asmenybė.
Man patiko, labai patiko ir vos nesugraudino vieno vyriškio nuotrauka, kurią jis atsinešė ateidamas į psichoterapinę grupę. Toje nuotraukoje jis vilkėjo gaisrininko uniforma ir jo akyse žibėjo prisiminimas, kurį skaitant tarp eilučių būtų galima pavadinti taip: tada aš buvau ŽMOGUS iš didžiosios raidės, o dabar tapau nieku... Neturiu draugų, šeimos, mėgiamo darbo, tik beprasmiškai bėgantį laiką, kuris veda iš niekur į niekur.
Egzistencija... pati nykiausia egzistencija, kai nejauti gyvenimo skonio ir džiaugsmo. Jauti, kad tik egzistuoji ir stumi tau duotą laiką be jokio tikslo ir prasmės. Ir kam visa tai, kodėl, už ką? Kodėl gražiausi jaunystės metai lekia tyloje ir beprasmybėje. Juk ir pati, kaip minėjau, buvau žmogus, o dabar tik jo šešėlis. Kur visa tai nuves, jei nesiimsiu priemonių ir nesuimsiu savęs į rankas?
Man niekas nesiseka... Net ir elementariausias darbas, kurį būčiau galėjusi dirbti. Pokalbio metu pritrūko jėgų, minčių ir vaizduotės. Jų pastaruoju metu kaip tik ir neturiu. Tačiau, manau, neverta sustoti pusiaukelėje jau tiek gyvenime pasiekus. Turiu irtis pirmyn, nes kelio atgal nėra. Net jeigu gyvenimą pradėčiau nuo pradžių – nieko nekeisčiau.
Kas įvyko su manimi susirgus depresija? Ar aš pasikeičiau, ar ši liga ištrynė iš manęs komunikabilumą ir pasitikėjimą, kad net nemoku dirbti pagal specialybę? O žinau, gerai išmaniau savo dalyką, man mokslai universitete tikrai sekėsi, o kur dabar ta sėkmė, kurios taip man reikia? Pasitikėjimo, tvirtumo ir jėgų atnarplioti susipainiojusius jausmus ir mintis. Taip norėtųsi nubudus vieną rytą pažvelgti į dangų su viltimi, tikėjimu ir meile... Nusišypsoti ir garsiai sušukti, jog įveikiau savo kančią, liūdesį, vienatvę. Tai turi būti, galbūt ne taip greit, bet aš lauksiu ir toliau kentėsiu manydama, jog tik taip tapsiu geresne.
Susirgusi šia liga gyvenimą pradėjau gyventi iš naujo. Pasikeitė mano pažiūros į daugelį dalykų, kad ir tą patį alkoholį. Gerdavau jį norėdama prajuokinti kitus ir juoktis pati, kol galiausiai juokas virto skaudžiomis ašaromis. Įtaiga ne visada padeda pakeisti gyvenimą ir ištrinti iš atminties tai, ką tu nori pamiršti.
Žinau, eini, regis, nauju keliu, sutinki naujus žmones, plečiasi tavo akiratis, kai sieki mokslų, tačiau praeitis, kad ir kaip giliai ji būtų patupdyta į pasąmonės kertelę, – visada sugrįžta. Vieniems mažiau, kitiems skaudžiau trenkia. Tik tu nusilpk, paverk, nepamiegok kelias paras ir štai tau pasekmės – į galvą pradės lįsti blogos mintys, o su jomis kartu ateis kaltė, nusivylimas ir klausimas - kodėl, už ką aš kenčiu.
Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų su kančia, – nebijokite jos, ji išvalys jūsų sielą. Būdama galinga jėga ji atvers vartus atgailai. Žinoma, kankinsitės, tačiau galiausiai po audros ateis ir ramuma. Patikėkite manim! Ši istorija neišgalvota. Tai mano gyvenimo istorija, kurios pamoką išmokau iki kaulų smegenų.
Mano visi bičiuliai, su kuriais bendrauju, žino mano paslaptį, kad aš sirgau sunkia depresija. Ar buvo tokių, kurie šaipėsi sužinoję, kad gulėjau ligoninėje? Taip, buvo, ir ne vienas. Šiandien jie - geriausi mano draugai.
Kažkodėl žmonės bijo tų, kurie ten gydosi, arba, tiksliau tariant, – jaučia jiems panieką, jų gėdijasi ar netgi žemina. Brangūs „sveikieji“, jūs net neįsivaizduojate, kokias kančias turi iškęsti žmogus, susirgęs psichikos ligomis. Jos atima viską, ką tu turi, - tavo įgytas per gyvenimą žinias, gerą nuotaiką, atmintį, dėmesį, o ką jau kalbėti, kai pradeda vaidentis ir matai visokias baidykles... Žinoma, daugelis nepakelia šio dvasinio skausmo, bet netgi tas, kuris šoka nuo tilto, nori būti išgirstas, suprastas ir išklausytas.
„Tu rūpi!“ tokia iškaba neseniai pasirodė ant tiltų kartu su telefono numeriu. Nebijok, paskambink ir būsi suprastas. Nesikrimsk, jei kuriam nors laikui tave paguldys į ligoninę, tačiau išeisi iš ten atgavęs gyvenimo džiaugsmą ir atpainiojęs suraizgytą savo gyvenimo vijoklį. Tau padės psichologai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai. Ir tu sugrįši į gyvenimą, kuris yra tik vienas. Argi jūs nenorite džiaugtis saulės šviesa, klausyti paukštelių giesmės ir kurti savo ateitį, likimą. Dievas užkrauna kryžių tam, kurį labai myli, tad neteiskite Jo, jei jums sunku – melskitės ir prašykite sveikatos sau, savo artimiesiems ir būsit išgelbėti.
Kaip dažnai mums reikalinga atgaila. Gailėkimės savo klaidų, nuodėmių ir nusiimsime jų naštą.
Viskas mūsų rankose. Ir ateitį gali susikurti tokią, kokios tu nori. Nereikia prašyti iš gyvenimo visko, ką tik mato akys, tačiau tu gali prašyti truputį sėkmės, laisvės, meilės ir atsidavimo.
Prieš pakeldamas prieš save ranką, dažnai žmogus siunčia pagalbos ženklus. Jis nori, kad kažkas jį pakeltų nuo žemės ir jam padėtų. Svarbu tai pastebėti ir nukreipti į atitinkamas įstaigas. Pastebėkime tai ir jam padėkime!
Sekmadienį skaitykite kitą R. Kanaukaitės rašinį - „Meilės prasmė ir jos gydomoji galia“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
