Tai gali būti užsispyrimas baigti universitetą ir dirbti mėgiamą darbą, arba stiprus noras dominuoti ir išsiskirti iš kitų savo iškalba ar gyvenimo būdu. Jei eini į priekį viską planuodamas, kasdien turi tikslų ir užduočių – tu išliksi ir viską įgyvendinsi. Lyderiui dar svarbu, kad juo tikėtų aplinkiniai ir palaikytų bet kokius sprendimus.
Yra, berods, keturios lyderiavimo rūšys, tačiau aš paminėsiu emocinį lyderį, kokia buvau ir aš pati. O kam gi nepatiktų toks žmogus, kuris spontaniškai priima sprendimus, uždega kitus entuziazmu ir kyla karjeros laiptais jausdamasis tvirtas tol, kol jo yra klausoma ir kol jis gali įsakinėti.
Tačiau... Yra antra medalio pusė. Emocinis lyderis greit perdega ir jo „buvimas ant bangos“ ilgai nesitęsia. Tai dažniausiai lemia tokie faktoriai kaip greitas pervargimas, išsekimas ir net kritimas į gilią depresiją. Tokioje būsenoje emocinis lyderis prisimena save, koks jis buvo ankščiau, tačiau be ilgo, priverstinio poilsio sunkiai grįžta į tą būseną, kuri jį tenkino, nors ir buvo pavojinga sveikatai.
Medicinoje dar tokia būsena vadinama manija arba pakilumu, jos siekia visi bent kartą patyrę šį jausmą. Tokia būsena primena žmogų, vartojantį psichotropines medžiagas – jis perdėtai linksmas ir perdėtai jaučiasi didžiu laimėtoju. Dažnai emociniai lyderiai sau kelia nuotaiką alkoholiu, ir kaip minėjau, kitomis, energiją skatinančiomis priemonėmis, nes jiems tiesiog patinka būti dėmesio centre ir visus pranokti.
Tokia buvau ir aš – vakarėlių bei kompanijų siela. Išsivadavusi nuo mokyklinių baimių sukūriau save tokią, kokios troškau visą gyvenimą, – tapau perdėtai linksma ir kupina nuotykių, svajonių ir nebijanti rizikuoti. „Sėkmė priklauso veržliems“, – toks dabar Mykolo Romerio universiteto šūkis, tenai besimokydama tokia ir buvau. Tik štai, nelemtas perdegimas, per aukštai iškelta kartelė nutupdė mane labai žemai ir nesugebėdama pakilti stipriai save nuvertinau, pasidaviau pesimizmui ir blogai nuotaikai.
Jaučiausi nusivylusi gyvenimu ir pačia savimi. Norėjau pykti ant viso pasaulio, šaukti ant visų ir ant visko. Tačiau sunkiausia buvo pripažinti, kad kalčiausia buvau pati, nors kaltinti norėjosi aplinkinius: kalti artimieji, kalta aplinka ir draugai. Visiems jaučiau pagiežą, nors pasąmonėje suvokiau, kad neturiu pasiduoti šiam perdegimui, kuris pasireiškė liūdesiu ir abejingumu. Visa tai buvo laikina. Ir tas liūdesys - iš niekur ateinantis ir į niekur nueinantis. Viskas buvo laikina... juk galiausiai ir viskas šioje žemėje yra laikina.
Prisipažįstu, sunku buvo grumtis už save, sunku buvo kovoti ir nepalūžti, tačiau... Juk visa tai ir buvo gyvenimas, Dievo duotas ir tik jis vienintelis težinojo, kada jis pasibaigs – gal rytoj, gal poryt... Reikėjo gyventi taip, tartum kiekviena diena tau būtų paskutinė. Privalėjau džiaugtis, privalėjau kentėti, nes galiausiai privalėjau gyventi. Juk nežinojau, ką dovanos rytojus? Tačiau galėjau numatyti... jei nepasiduosi bejėgiškumui, liūdesiui, savikritikai...
Juk nebuvo jokio reikalo knaisiotis po tuos prisiminimus, kurie mane liūdino ir suteikė skausmo. Maniau - aš privalėjau į gyvenimą žvelgti su šypsena, ir pats gyvenimas būtų pradėjęs šypsotis. Ir neverta buvo gailėtis savęs, nes tuomet ir kiti imdavosi tavęs gailėtis. Tad ar man to reikėjo? Argi nenorėjau, kad kiti į mane žvelgtų su pasididžiavimu, su pakilia nuotaika? Juk aš galėjau kitiems dovanoti džiaugsmą ir tą buvau padariusi, jaučiausi laiminga, turėdama gerų draugų ir draugių. Juk jie mylėjo mane, jie buvo įpratę mane matyti besišypsančią, žvelgiančią į gyvenimą su optimizmo kupina siela.
Norėjau būti kitiems pavyzdys, tvirtumo įsikūnijimas. Buvau sau tvirtai į galvą įsikalusi - kitiems nerodyti liūdesio ir savęs gailesčio. Buvau patenkinta savimi, patenkinta tuo, kokią save taip neseniai sukūriau.
Prisipažįstu, sunku buvo nugalėti liūdesį... Nemaniau, kad vėl panorėsiu tokia tapti. Reikėjo stipriai kovoti, kada tas nelemtas liūdesys slėgdavo širdį. Reikėjo kovoti ir tvirtai tikėti, kad jis bus nugalėtas ir aš vėl būsiu tokia, kokia ir privalėjau būti – pasitikinti savimi, iškalbinga, mėgstanti juokauti ir linksminti kitus savo naivumu. Tokia tu man patikai, tad ir turėjai likti tokia ir dalinti kitiems džiaugsmą ir šviesą, skleisti ją pilkuose žmonių veiduose.
Norėjai gyventi kitų širdyse ir tau puikiai tai sekėsi. Malonu buvo, kai kiti apie tave kalbėjo kaip apie žmogų, pakeliantį nuotaiką ir išsklaidanti liūdesį. Tu negalėjai nuvilti jų, nes tik taip nenuvildavai ir savęs. Tačiau argi tai nebuvo per didelis noras reikalauti iš savęs tokios pakilios nuotaikos? Taip, kurį laiką man tai puikiai sekėsi, aš pamilau save tokią, kokią per įtaigą susikūriau, tačiau retkarčiais norėdavosi verki, išsilieti.
Kodėl aš taip norėjau žydėti, skleistis kaip gėlės žiedas ir sužydėti pačiomis gražiausiomis spalvomis? Matyt, buvau gyvenime atradusi prasmę ir viltį, nes turėjau daug tikslų. Kovojau su pačia savimi reikalaudama neįmanomo. Nenorėjau būti iš tų, kurie pralaimi. Tirpdžiau ledus, užplūdusius širdį, neleisdama, kad jie mane sutirpdytų. Galėjau įveikti blogį, neviltį, nepasitikėjimą savimi, galėjau, nes ką tik buvau tai padariusi...
Turėjau išmokti negyventi praeitimi, turėjau negalvoti apie savo kvailas klaidas ir nesugebėjimą išreikšti meilės. Laikas. Jis vienintelis sugebėjo įminti mano keisto gyvenimo labirintus. Jis vienintelis nurodydavo tinkamą kelią, kuriuo privalėjau eiti, kad įrodyčiau pasauliui, jog esu ir privalau būti kažkas daugiau, ne vien priekaištaujanti sau asmenybė.
Galbūt per mažai mokėjau džiaugtis tuo, ką jau buvau pasiekusi. Kaltė, kodėl ji taip mane kankino? Kodėl paprasčiausiai nepaliko ramybėje? Tikriausiai todėl, kad joje slypėjo dar neužduoti klausimai ir neįminti atsakymai. Aš privalėjau ieškoti joje gyvenimo tikslo ir tikėjau jį atrasti... Tad nuo ko reikėjo pradėti, kad sumažinčiau ir visai panaikinčiau kaltę? Visų pirma turėjau išsiaiškinti, kas man sukėlė tą kaltę, kuri virpino ir vertė kentėti mano širdį?
Pirmąją kaltę supratau per vėlai, tačiau už ją sumokėjau pažeminimais ir draugų patyčiomis. Dėl to dabar tikrai džiaugiuosi, nes tik per kančią atradau tikrąją save, nemokančią neapkęsti, nesugebančią būti bloga. Tik patyrusi atpildą už padarytą blogį tam, kurį privalėjau gerbti ir mylėti, bent iš dalies suradau sieloj ramybę, nors kartais, dar ir dabar, prisiminusi tuos nelemtus žodžius, išsprūdusius iš mano lūpų, skaudžiai suspaudžia širdį.
Taigi, pirmoji klaida. Būdama maža, labai įskaudinau savo dieduką, pasakydama baisius žodžius, kad nenoriu jo matyti. Viešpatie, tu mano liudininkas. Aš daug metų prašiau atleidimo, vis išgyvendama tą patį kaltės jausmą, kodėl tada jam buvau tokia bloga ir net palinkėjau mirties. Aš nesuvokiau, nežinau, kodėl taip padariau, bet už tai daug metų prašiau jo atleidimo maldomis ir ašaromis. Ir ką jūs manot, - visa siela pajutau jo atleidimą ir nuo manęs nukrito didžiulė kaltės našta. Jis man atleido jau būdamas kitame pasaulyje, tad AČIŪ tariu tau, seneli, būk laimingas tarp artimų, brangių žmonių ir jei nesunku - paprašyk Dievulio, kad jis padėtų man visiškai pasveikti. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Norium išsivalius savo sielą, gyventi ilgą, gražų ir prasmingą gyvenimą.
Antroji klaida. Apie ją esu rašiusi savo dienoraštyje. Tai neapykanta mamos draugams. Visus juos išvaikydavau, vos tik kuris užeidavo pas mus į svečius.
Nežinau, kodėl buvau tokia žiauri savo mamai ir neleidau jai nieko mylėti ir būti mylimai. Man suaugusieji to nepaaiškino, o pati tai supratau praėjus daugeliui metų ir pripažinau sau, kad ir mama turėjo teisę būti laiminga.
Iš šios istorijos, manau, turėtų pasimokyti daugelis šeimų, kurios tuokiasi, gyvena santuokoje ar nusprendžia išsiskirti. Mielieji tėveliai, pagalvokite, ką pasakysite savo atžalom, kaip juos auklėsite, kad jie nepavydėtų tėčio ar mamos kitiems kandidatams į tėtį ar mamą? Kaip jūsų mažyliai turės priimti tai, kad jo mamytė gyvens su kitu „dėde“, ar tėvelis su kita „teta“. Pagalvokite...
Trečia klaida. Šią klaidą, kurios pasekmes jaučiu ir dabar, buvo padaryta neseniai. Ji ir lėmė šią dvasinę būseną, iš kurios neišsivaduoju jau nemažai metų, - tai kaltė ir tuo pačiu bandymas suprasti savo giminaičius.
Žinoma. Retkarčiais mane užvaldo tokios mintys, kad aš jau nepasveiksiu ir vėl nemokėsiu džiaugtis gyvenimu. Tamsa, beprasmybė ir suvokimas, kad esi viena veda toliau beprotybės link. Juk pati pastebi, kad niekas tau nepaskambina, nebesidomi tavim. Tu esi viena ir vieniša. Taip mąstydama gali ir vėl priartėti prie savižudybės ir savižudiškų minčių. Turi pakeisti savo mąstymą taip, kad į pasąmonę įsileistum kuo daugiau pozityvesnių ir šviesesnių minčių.
Žinau, sunku, bet turi prisiversti šypsotis, pagalvoti ką nors gražaus ir taip praskaidrinti savo būseną. Nusiimk nuo savęs pesimizmo ir nevilties skraistę. Gyveni tik kartą! Atsistok, susiplanuok dieną, savaitę, mėnesį, atrask tikslą ir priežastį, dėl ko turi stengtis ir tau pavyks! Nenuleisk rankų! Juk buvo siaubinga, kovoti su savo apsėsta demono siela, kuri troško visa griaunančios mirties. Kodėl man taip atsitiko? Ką aš tokio padariau, kad taip susirgo mano siela? O gal kažko nepadariau… Kaltė. Ji buvo apsėdusi dvasią. Aš neradau paaiškinamos priežasties tai kaltei paaiškinti. Ar ji turėjo pagrindą? Galbūt, nes niekas šioje žemėje nevyksta be priežasties.
Dabar bijau per daug prisiplanuoti ateičiai, kad vėl tie planai nesubyrėtų kaip tąkart. O juk tai buvo taip neseniai. Ir tada turėjau puikių svajonių, bet viską pasiglemžė liga. Buvo baisu. Beprotiškai baisu tūnoti nusivylimo ir nevilties dugne. Tai pats didžiausias išbandymas, kurį tik galėjau patirti šiame gyvenime. Sužlugdyti save ir vėl pakilti tarsi Feniksas iš pelenų. Juk aš pati buvau sau tai nulėmusi. Net kažkada rašiau, kad iš sugniuždymų atgimusiam žmogui bus naujas vilčių ir ieškojimų kelias. Argi taip neatsitiko? Sugniuždžiau save ir vėl prisikėliau kovai su gyvenimu. O kas manęs dar laukia – vienas Dievas težino. Gyveni, žmogau, ir nežinai – nubusi vieną gražią dieną su kitomis mintimis, kitu požiūriu į gyvenimą. Kas žino, ko aš dar sulauksiu.
Manau, aš sumokėjau už viską, ką padariau ne taip šiame gyvenime. Skaudžiai sumokėjau ir gal dar tebemoku, tik mažesne kaina. Dievas teisėjas mūsų minčių, mūsų poelgių. Nei vieno nebaudžia nepelnytai. Taip. Prisipažįstu. Aš pamiršau Dievą, pamiršau Jo skleidžiamą šilumą, džiaugsmą, meilę, kai nusprendžiau žaloti save. Aš neturėjau teisės save nuvertinti, už tai ir sumokėjau fizine ir dvasinia kančia. Nėra nieko baisiau, kaip jausti, kad tave apleidžia šviesa, gėris ir meilė. Dieviška laimė. Tai siaubinga. Tu nejauti gyvenimo, tu tiktai egzistuoji nekęsdama savęs ir pasaulio. Nedžiugina paukščiai, nedžiugina bundanti gamta. Dar blogiau. Tu manai, kad net esi neverta to džiaugsmo, kuris supa tave aplink. Dieve, atleisk, kad taip buvau praradusi tikėjimą.
Taigi, manau, kad dabar gyvenu pilnavertį gyvenimą. Nedarau niekam blogo, tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena akimirka. Stengiuosi pasiimti džiaugsmo iš gyvenimo tiek, kiek man jo reikia, kad jausčiausi linksma ir laiminga. Regis, gera nuotaika neapleidžia manęs. Aš džiaugiuosi, kad esu optimistė. Džiaugiuosi, kad pakeičiau save, savo mąstymą ir apskritai savo gyvenimą. Manau, kuo daugiau žmogus ištveria, tuo jis tampa tvirtesnis ir galingesnis. Galų gale, juk kas buvo nepakeisi, bet gali pakeisti tai, kas dar bus. Savyje turime atrasti tą tikėjimą.
O kas dar laukia ateity? Naujas, nepažintas, nesuprastas gyvenimas. Žinau tik viena – aš džiaugiuosi šia akimirka, neliūdžiu, nesitikiu stebuklų, bet tiesiog gyvenu turėdama tvirtą ir realų tikslą – dirbti pagal specialybę mėgiamą darbą. Gyvenu neskubėdama, po truputį žengdama link to tikslo. Neapkraunu savęs ir nesiplėšau kažkam kažką įrodinėdama. Tiesiog būnu savimi. Ačiū Dievui – pagaliau save atradau. Ieškojau, kūriau, sugrioviau ir vėl atstačiau tokią, kokią ir norėjau save matyti.
Aš juk galų gale žmogus, pasitikintis savimi ir atradęs save. Dieve! Nebausk manęs, aš, regis, jau sumokėjau tada dvigubai, kad buvau nusivylusi gyvenimu. Neleisk vėl dėl ko nors graužtis ir jaustis kaltai. Tai pagrindiniai dalykai, kurių aš bijau ir nesijaučiu visiškai saugi. Sakoma, galima prisišnekėti, tad šalin blogas mintis. Lai pasisekimas ir šviesa lydi mane gyvenimo painiam kely…
Kiekvieną dieną pasitik su šypsena, pakilia dvasia, energinga siela. Tu pajusi, kad gali būti laiminga šia dienos akimirka, šiuo naiviu savo pasiekimu. Aš laiminga. O tu? Ir tu gali jausti sielos palaimą, nes tai juk tavo paskirtis šioje žemėje. Smulkmenos… Nesureikšmink klaidų, nepasisekimų, ir tu triumfuosi. Viskas juk tavo paties rankose. Patikėk tai ir pajusk. Gyvenimas gražus ir jis, ir tu vienas kitą mylit ir privalot mylėti.
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai:
Kada žmogus pakelia prieš save ranką ir kaip užbėgti tam už akių?
Meilės prasmė ir jos gydomoji galia
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
