Aš tiesiog ėjau savo nors šiek tiek atsikovotu keliu, tačiau jis buvo be naujovių, pasikeitimų ar vilčių, kurios praskaidrina gyvenimą. Kaip ir minėjau, per šiuos metus jaučiau tik pareigą - baigti mokslus, pareigą kas mėnesį lankytis pas gydytoją, pareigą gerti vaistus ir lankytis darbo biržoje.
Kad jūs žinotumėt, kaip man visa tai pabodo. Panorau ką nors keisti, kaip nors paįvairinti gyvenimą. Žinoma, tos pareigos dėka, kuri vienintelė per šiuos metus laikė ar vedė mane per gyvenimą, aš pabaigiau savo mokslus ir man buvo suteiktas socialinio darbo bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Taigi tapau žmogus su aukštuoju išsilavinimu. Ir ne tik tai. Įstojau į magistrantūrą. Žadu siekti dar vieno diplomo.
Taigi kad ir kaip būtų keista, žmogų iš nevilties gali vaduoti ir pareigos jausmas.
Anądien rašiau, kad esu tarsi priėjusi dar vieną gyvenimo kryžkelę. Tobulėti, kabintis iš visų išgalių į gyvenimo man suteikiamas dovanas, tiesiog per prievartą pradėti kuo nors domėtis ir gyventi mokslo, darbo šviesoje, arba nieko nedaryti. Drybsoti prie televizoriaus, galvoti, kaip čia susiveikus akademines atostogas ar kokią invalidumo grupę. Šiuo atveju reikštų, kad mano dvasia užgęsta pačioje jaunystėje. Tikrąja ta žodžio prasme, aš sustočiau gyventi ir tobulėti. Tad jei šie du keliai pinasi mano gyvenime, stipriai įtempusi jėgas aš pasuksiu keliu, kuris veda į mokslo, laimės ir vilties šviesą. Reikia savyje nugalėti tas dvejones ar abejones, ir pasiryžti eiti pirmyn - tobulėjimo keliu.
Štai pirmieji vaisiai, kuriais galiu pasidžiaugti. Veikla. Aš lankau sporto klubą, dirbu savanore vienoje įstaigoje. Dabar iki pilnos laimės trūksta nuolatinio darbo ir meilės jausmo, kuris jau kelios dienos pradeda iš naujo užgimti mano širdyje. Vadinasi, meilė negali paprasčiausiai pražūti. Ji tik šiek tiek prigęsta, kai ja nusivili, bet pirmai progai pasitaikius ji išnyra ir vėl į paviršių.
Nežinau, bet šis manyje užgimęs naujas jausmas privertė pradėti keistis, nusimesti kiautą nuo savęs. Iš pradžių nusprendžiau šiek tiek atsikratyti antsvorio, pasitempti, galbūt pakeisti makiažą, šukuoseną. Visa ši veikla, žinau, sulauks rezultatų. Ir mokslai man jau gal nebus tik pareiga, bet ir susidomėjimas, pajudėjimas iš “sustojusios” dvasios būsenos.
Taigi atėjo naujas apmąstymų vakaras. Truputį susigraudinau. Iš akių išriedėjo keletas ašarų. Supratau, kad vis dėlto sunkus tas kelias, kuriuo einu per gyvenimą. Regis, taip norėčiau būti sėkmės viršūnėje, gėrėtis plojančia ir klykiančia iš susižavėjimo minia, tačiau aš dar kol kas esu nuleidusi rankas. Manyje nėra tos galingos jėgos, kuri neštų į priekį.
Kažkada sau prisiekiau, kad kai baigsiu mokslus, būsiu įrodžius pasauliui ir aplinkiniams, kad vis dėlto esu žmogus, vertas dėmesio. Tačiau kodėl bakalauro diplomą atsiėmiau visiškai be emocijų ir be jokio tikslo kurti sau karjerą? Ir kur dabar tas troškimas, tas noras būti dėmesio centre? Galbūt jis yra, tačiau tam aš jau nebeturiu jėgų… Visas jas atidaviau mokslui, meilei, dainavimui… Dabar esu išsisėmusi, tuščia ir išsunkta. Trokštu ramybės, poilsio, žinoma, ir meilės.
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai:
Kada žmogus pakelia prieš save ranką ir kaip užbėgti tam už akių?
Meilės prasmė ir jos gydomoji galia
Per aukštai iškeltas tikslas gali atvesti iki beprotybės
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
