Gal ir tos tamsos ir šviesos pusės žmoguje pasireiškia pakaitomis. Žiūrėk - esi aukštumose, skini laurus, trykšti laime, harmonija ir staiga pasijunti, kad viskas, kam taip įnirtingai dėjai savo viltis ir svajones staiga žūva, tave apima neviltis, bejėgiškumo jausmas.
Regis, žemė slysta iš po kojų ir tu staiga prarandi viltį gyventi, o ką jau kalbėti apie norą vėl viską pradėti iš pradžių. Žinoma, žmogus ne robotas. Jis greit pavargsta, išsenka, o nesėkmės jį galutinai pribaigia. Laimingas tas, kuris sugeba per didžiausias kančias sugriebti vairą į savo rankas - jis bus išgelbėtas iš amžinosios pražūties.
Ligos dovana - tikėjimas
Juk ir Kristus gimė, atėjo į žemę tam, kad parodytų žmonijai kelią iš sunkios dvasinės būsenos. Ir mirė tam, kad iš naujo prisikeltų, prisikeltų taip, kaip ir žmogus po dvasinės mirties ar apskritai sunykimo. Jis atėjo ir mirė tam, kad skelbtų amžiną gyvenimą.
Aš tikiu Dievu. Tikiu šviesa ir tamsa, gėriu ir blogiu. Juk visa tai pati patyriau savo kailiu. Tačiau vis dėlto galiausiai supratau, kad po dvasinės mirties vėl ateina džiaugsmas, laimė ir amžinas gyvenimas. Po tokio išbandymo man jau lengviau suvokti, kad žmogaus gyvenimas yra toks, kaip dienos ir nakties kaita – tai šviesu, tai tamsu. Ir jis visada bus toks, tik, žinoma, priartėjus prie gyvenimo saulėlydžio, norėtųsi užgesti apsuptam šviesos ir dieviškos palaimos, o tai vėlgi reikia nusipelnyti.
Aš kažko ieškau šiame gyvenime. Randu ir išmokstu atpažinti laimę, tačiau kažkodėl ji galiausiai nustoja mane dominti. Kodėl aš pavargstu tobulėti, mylėti ir gyventi? Kodėl sustoju prie apmąstymo kryžkelės?
Mylėk, mylėk, mylėk
Tačiau tvirtai tikiu, kad, kai, regis, pavargstu nuo gyvenimo, kai viskas nustoja teikti prasmę, verta atsikvėpti ir vėl eiti pirmyn į didįjį pažinimą. Taigi verta gyventi, verta mylėti, verta grožėtis gyvenimu. Juk jis - tik vienas. Ir jei mes sustosime prie savo gyvenimo kryžkelės, jei per daug ilgai analizuosime savo klaidas ir nueitą kelią, mes tikrai liksime toli nuo tų vadžių ir išleisime vairą iš savo rankų.
Tad, žmogau, gyvenk ir džiaukis gyvenimu kol gali, nes kai tu nustosi tai daryti, tave užgoš tamsa ir visas tavo nueitas kelias taps bejėgis prieš tamsos galią. Tad niekada nesustok! Ženk, kad ir mažais žingsneliais į priekį ir tu pamažu išsivaduosi iš „sustojusio laiko“ būsenos. Tu tobulėsi, nors ir gerai nejausi, tačiau tobulėsi ir eisi į priekį šviesos, Dievo keliu. Tad nesustok gyventi! Mylėk gyvenimą! Mylėk save, mylėk kitus, mylėk pačią meilę! Jausk jos jėgą ir pamatysi, kaip tamsą greit pakeis šviesa. Dieviška palaima ir neapsakoma laimė.
Tu dar truputį palauk, jei manai, jog laimė ir pasisekimas apleido tave. Tačiau lauk ne per ilgai. Neleisk, kad jie per daug nutoltų. Vykis, gyvenk ir šypsokis. Juk tai daryti gali tik vieną vienintelį kartą, tol, kol gyveni šioje žemėje.
***
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai:
Kaip alkoholis ir depresija manęs vos nenuvarė į kapus
Kada žmogus pakelia prieš save ranką ir kaip užbėgti tam už akių?
Meilės prasmė ir jos gydomoji galia
Per aukštai iškeltas tikslas gali atvesti iki beprotybės
Kaip svarbu viską padaryti laiku
Kaip alkoholis ir depresija manęs vos nenuvarė į kapus
Depresiją išgyvenusi moteris: „Viską pasiekiau, tada kritau į liūną“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
