Gal mes sveikieji kitaip žiūrime į gyvenimą, branginame kiekvieną mums duotą minutę, kaip neįkainojamą turtą, o kiti turėdami begales laiko, net nenusimano, ką su juo veikti? Tada sakoma: „Toks žmogus jau žuvo, liko tik iškamša, kurioje kažkada gyveno jo siela.“
Kova su gyvenimu
Tobulumas – tai pats aukščiausias gyvenimo laimėjimas, priverčiantis žmogų sustoti ir nužvelgti savo ėjimą link to tobulumo, tačiau kas paskui, kur eiti toliau, žmogus deja jau ir nebežino. Gyvenime reikia siekti profesionalumo, o ne tobulumo, nes jis tikrąja to žodžio prasme yra pavojingas kiekvienam iš mūsų.
Didieji filosofai ir mąstytojai ieškojo pusiausvyros tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, tačiau netgi mūsų amžiaus įžymybės šį kelią vadina gana sunkia kova su gyvenimu. Juk mes žinome, kad retsykiais palūžtame nepasiekę užsibrėžto tikslo, o kartais pabūgstame savo laimėjimų, viešumos ir slepiamės į kampą, užsidarome namuose ir bandome lopyti savo sąmonę iš gabalėlių.
Mes tikrai save lopome: tai kylame, tai leidžiamės ir taip nuolatos, o kada pavargstame, išsenka paskutinės mūsų jėgos, mes griebiamės ginklo - peilio ar dar kokio įrankio, pjaustom sau venas, kariamės, tuo bandydami išspręsti savo problemas. Tačiau argi tai išeitis? Ar verta žudyti save dėl laikino sąmonės užtemimo, kuris galbūt duotas už mūsų klaidas kaip bausmė, kad išvalytume savo sąžinę.
Atmintyje - bandymas žudytis
Puikiai žinome, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš juodo ir balto. Gal galime pabandyti gyventi viduriu, tačiau kodėl Kristus moko, kad Viešpats renkasi karštą arba šaltą, o drungną išspjauna. Aš galiu daug ginčytis ir kalbėti šia tema, bet manau vieną – vidurys žmogaus netenkina. Gyvendamas žemėje, žmogus pats renkasi kuo jam būti – karštu ar šaltu, o vidurio nepripažįsta.
Kartą begulėdama ligoninėje sutikau penkiasdešimtmetį vyrą, kuris atrodė dvigubai senesnis. Paklausiau, kas gi jam nutiko, kad kasdien vis žvalgosi atgalios. Jis man pasakė, kad jau daug metų yra „sustojęs“ ir gyvena tik baisiais prisiminimais, kad kažkada neatmenamoje jaunystėje bandė pasikarti ir jam tai nepavyko. Aš atsakiau, kad visa tai reikia pamišti, tačiau ar pamiršau aš pati, - deja ne viską, ką reikėjo.
Troškimas atsigulti į ligoninę
Tas žmogus buvo tarsi „stovintis vanduo“, kaip girdėjau per pamokslą bažnyčioje. Toks vanduo genda, taip pat kaip ir pats žmogus, - iš vidaus ir labai lėtai. Nežinau, kaip susiklostė to žmogaus likimas, bet jis jausdavosi bent kiek laimingesnis, kai sulaukdavo savo eilės gultis į psichiatrijos ligoninę. Būdamas tarp panašių į save, jis bent trumpam atsiribodavo nuo praeities, o gal dar labiau į ją sugrįždavo...
Nebūkime stovintys vandenys. Tekėkime liedamiesi per kraštus vis pirmyn ir pirmyn į visa mus supantį gyvenimą. Juk negalime gesti. Mes - šventovė, kurią Dievas sukūrė tobulą, tad negriaukime jos.
Aišku, daugelis ligonių atsakytų, kad mes nenorime eit į priekį, mums nusibodo gyventi, mes neturime jėgų sulaukti ateinančios dienos, nes mes apskritai jos nelaukiame. Tokie žmonės pasmerkia save blogai nuotaikai ir blogai ateinančiai dienai, nes jau iš vakaro nusiteikia blogai. Jiems tai patinka? Kai kurie ligoniai patys sau kenkia: jaučia malonumą, kai jiems leidžia vaistus ar šiaip kuo nors save žaloja.
Patiko adatos
Esu patyrusi šią baisią būseną. Prieš dešimt metų susirgusi sunkios formos depresija su psichozės elementais, aš netgi jaučiau iškreiptą laimę, kada atsisakiusi gerti vaistus sulaukiau priverstinės hospitalizacijos. Man savotiškai patiko, kad mane beveik mėnesį tris kartus per dieną badė adatomis, tačiau to reikėjo. Jei neprievartinė hospitalizacija, manęs jau nebūtų gyvųjų tarpe.
Dabar jaučiuosi dėkinga tiems gydytojams, kurie išgelbėjo mane nuo savižudybės. Būdama Vilniuje, aš visuomet su rožių puokšte užeinu į vedėjo kabinetą, nes jaučiu neapsakomą dėkingumą – tenai aš nubudau antram gyvenimui.
Tačiau anaiptol, kai kurie pacientai nesidžiaugia, kai juos išgelbėja nuo mirties. Jie dar kartą bando žudytis. Kartą iš vienos moters lūpų išgirdau, kad „buvo antras kartas, bus ir trečias“. Taip galvoja ir dar kartą kėsinasi į save daugelis įvairiomis psichikos ligomis sergantys ligoniai.
„Tobulųjų“ dvasios liga
Gyvenimas nustoja džiuginti, kai prarandi tą, kurį mylėjai, nepasiseka moksluose ar ilgai nerandi darbo. Visada įtempti nervai galų gale sukuria bombą, kuri greitai sprogsta, padarydama žmogų visai neveiksnų, be medikamentų pagalbos vargu ar jį būtų galima atgaivinti ir prikelti jau nežinia kuriam gyvenimui.
Pirmą kartą, kai mane išgelbėjo nuo savižudybės, aš net nenutuokiau, kad galiu vėl prarasti norą gyventi. Netikėjau palatos draugėmis ir maniau, kad būsiu ta viena iš tūkstančio, kuri negrįžta. Suklydau ir gana smarkiai.
Kartais pagalvoju, kaip gi gali atsibosti gyventi. Juk gyvenimas duotas tik vieną kartą. Kodėl pavargstame kelio viduryje? Ir galų gale kėsinamės į save. Tai dvasios liga, kuria dažniausiai suserga lyderiai ir tobulybės ieškotojai. Kažkur skaičiau, kad kai žmogus daug ką pasiekia gyvenime – jį užklumpa toks dvasinis antplūdis, kurį ne kiekvienas sugeba atlaikyti.
Norisi skristi visą gyvenimą
Lygiai tas pats nutiko ir man. Aš jaučiausi pasiekusi tokias aukštumas, kad mano gyslose tiesiog virte virė noras kažkam kažką įrodinėti, apšviesti tuos, kurie, mano manymu, buvo labai žemai. Dabar pavydžiu tiems, kurie gyvenime siekė tik vidutinybės ir gyveno paprastesniu ritmu. Dar ir dabar jie išliko stabilios psichikos, nors ir mažais žingsniais, tačiau įsitvirtino gyvenime.
Ką aš galėčiau pasakyti apie tuos skraidančius gyvenime? Jie nesugeba išlaikyti tokio ritmo ir palūžta. Tokių žmonių nuotaika krenta žemiau normalios ribos ir tos pastangos būti aukštumose galiausiai sukuria tokią nuotaiką, kuri būna tarsi paveikta narkotikų.
„O kad tai truktų visą gyvenimą“ – džiaugtųsi manijos apimtas žmogus. Deja toks pakilumas su dideliu nuotaikos ir energijos antplūdžiu netrunka ilgai. Žmogus greit pavargsta, palūžta ir jam jau nebeišeina gyventi tuo lėtesniu ritmu kaip daugeliui. Jis vėl nori būti pakilime, o nepakėlus nuotaikos – pamažu ateina mintys apie beprasmybę arba net savižudybę.
Kryžių užsidedame patys
Kartą žiūrėjau laidą apie onkologinius ligonius. Jie turi viltį, svajonę ir tikslą pasveikti, ir gyventi toliau, nes gyvenimas jiems - pats brangiausias dalykas pasaulyje. Ką tai reiškia mums, kurie esame praradę svajones, praradę viltį ir pamiršę gyvenimo spalvas ir skonį? Kodėl norime mirti būdami sveiki ir nepaliesti nepagydomų ligų? Kas mums trukdo pakilti iš patalo su viltimi ir laime, kad gyvename šioje žemėje? Ogi mes patys.
Niekas kitas mums neuždėjo šio kryžiaus, tik mes patys. Savo noru atitolome nuo draugų, giminaičių ir kaimynų. Galiausiai visada būdami praradę gyvenimo spalvas ir skonį, mes tampame apgailėtini, mūsų šalinasi kaip raupsuotųjų: daugelis išjuokia, bijo ir ignoruoja. Nesvarbu, kad tu jautiesi vienas ir vienišas šioje kelionėje, tave dar kausto pavydas tiems, kurie turi gerą sveikatą ir yra geros nuotaikos. Viskas sugriūna, viena neviltis keičia kitą.
Būti laimingu - per sunku?
Įklimpsti nenumaldomo liūdesio žabanguose ir net išloštas milijonas tau nesuteiks džiaugsmo. Mes viską užprogramuojame savo mintyse, visada ir visur, bet kokioje situacijoje matome pralaimėjimus ir tarsi žinome, kad mums iš tikrųjų nepasiseks, nes iš tikrųjų ir nepasiseka. Gyvenimas nesiklosto, jaučiame įskaudinti mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais.
Mes nepakeliame gyvenimo ir bėgančio laiko, nes mes apskritai nieko nepakeliame. Našta persunki, gyvenimas nemielas ir ne tik jis, o mes ir patys nemieli gyvenimui. Gal mes tampame kaip šiukšlės – nereikalingos ir purvinos. Ir galų gale – kodėl tampame apgailėtini, kai kažkada buvome pripažinti, mylimi ir gerbiami? Kur mes? Kokiu keliu einame? Gal būti laimingu per sunku? Juk vaikščioti po tamsius rūsius yra lengviau ir paprasčiau.
Kad ir kaip esame viskuo nusivylę, laukiame, kad kažkas mus pastebės ir pakels nuo žemės, išties ranką.
Ligos dešimtmetis
Dievas yra meilė. Jis išgelbėjo mane nuo blogio, nuo pragaro liepsnų ir davė užtektinai laiko išnarplioti savo paklydimus ir nuopuolius. Šių metų pavasarį minėjau savo psichikos ligos dešimtmetį. Aš išdrįsau viešai atlikti šią išpažintį ir po tiek metų kančios išlindau iš tamsaus rūsio. Buvau išprotėjusi nuo didelio gyvenimo tempo ir vos nenutraukiau savo gyvenimo būdama 21 metų.
Neseniai į rankas pakliuvo Laura Day knyga „Sveiki sulaukę savo krizės“. Čia išties daug pamokų, kaip tragediją paversti sėkme, kad krizė tai naujų galimybių ir iššūkių pradžia. Tai puikus vadovas netekus artimo žmogaus, praradus darbą ar susirgus. Autorė papasakoja savo istoriją, tai, kad liko be nieko, bet kartu gavo viską. Knygoje gausu pratimų, išvaduojančių iš nemalonių situacijų.
Traumos padeda augti
Ką gavau aš susirgusi depresija? O gi galimybę gyvenimą pradėti iš naujo ir pradėti jį be kaukių, be vulgarumo ir didingumo. Depresija davė pradžią savikūrai ir geresniam savęs pažinimui.
Žinoma, susirgus depresija nebepažįsti nei savęs, nei tave supančio pasaulio, tačiau mokslininkų jau yra įrodyta, kad potrauminis stresas yra ne kas kita, kaip asmenybės augimas ir tobulėjimas. Žinoma, mes galime pasirinkti: užklupus krizei galime tobulėti arba likti suluošintais. Tad kokį kelią rinksitės jūs?
Mes puikiai žinome, kad kelio atgal nėra ir tai žmogiškosios būtybės tragedija, tačiau visuomet yra kelias pirmyn, o tai jau dieviškoji dovana ir privilegija. Ar pasinaudosime ja?
***
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai:
Kaip alkoholis ir depresija manęs vos nenuvarė į kapus
Kada žmogus pakelia prieš save ranką ir kaip užbėgti tam už akių?
Meilės prasmė ir jos gydomoji galia
Per aukštai iškeltas tikslas gali atvesti iki beprotybės
Kaip svarbu viską padaryti laiku
Kaip alkoholis ir depresija manęs vos nenuvarė į kapus
Depresiją išgyvenusi moteris: „Viską pasiekiau, tada kritau į liūną“
Depresija alytiškei padovanojo tikėjimą, išmokė eiti pirmyn
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
