Tačiau tai - ne tik įmanoma, bet ir yra realybė daugiau nei 15 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos, susirasti darbus, mokytis aukštosiose mokyklose ir užsiimti papildomomis aktyviomis veiklomis. Nors ir stengiasi gyventi pilnavertį gyvenimą, aklieji neretai susiduria su problemomis, apie kurias regintieji nė nesusimąsto.
Aklumas – ne kliūtis
Nuo pat gimimo aklai Vaidai Butautaitei – 22 metai. Atvykusi iš mažo Luokės miestelio, šiuo metu mergina mokosi Vilniuje. Be to, kad studijuoja dviejuose universitetuose, Vaida savanoriauja Maltos ordino organizacijoje, priklauso Šventosios Šeimos bendruomenei, taip pat aktyviai dalyvauja Nacionalinio socialinės integracijos instituto rengiamoje „Gyvosios bibliotekos“ programoje.
Nejausdama kompleksų, nereikalaudama jokių privilegijų, mergina sugeba kritiškai žvelgti į savo situaciją. „Neregintys žmonės turi prisitaikyti patys, o ne miestas turi taikytis prie jų“, - paklausta apie patiriamus sunkumus Vilniuje teigia Vaida. Vis dėlto, pradėjusi plačiau pasakoti apie mokslus, mergina randa problemų, apsunkinančių ne tik jos studijas, bet ir gyvenimą.
Literatūros stoka
Regos negalios neturinčiam studentui pakanka nueiti į biblioteką ir ten per kelias minutes jis gauna visą reikalingą literatūrą. Tuo tarpu Lietuvos aklųjų biblioteka visų savo skaitytojų, ypač studentų, poreikių patenkinti negali. „Per metus sutrikusios regos žmonėms išleidžiame apie 260 pavadinimų garsinių knygų, taip pat apie 27 Brailio raštu. Be abejo, šis skaičius yra labai mažas, bet tik tiek biblioteka įstengia“, - teigia bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė.
Šioje bibliotekoje lėšos reikalingos ne tik knygoms, bet ir kompaktinėms plokštelėms, Brailio rašto popieriui, laminavimo medžiagoms pirkti, taip pat apmokėti diktorių darbą bei kitoms išlaidoms. Pasak direktorės, siekiant kuo aukštesnės kokybės, knygas įskaito profesionalūs žodžio meistrai – teatrų aktoriai, radijo diktoriai, tačiau tai gan ilgai užtrunka.
„Labai gaila, kad įgarsinimo procesas užima tiek daug laiko ir skaitytojai turi ilgai laukti. Dabar diskutuojama apie populiariausias knygas, kurių mūsų skaitytojams dar kažkurį laiką teks palūkėti“, - guodėsi R. Januševičienė.
Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorės skaičiavimais, per pastaruosius penkerius metus, nuo visos šalies leidybinės produkcijos, specialiųjų formatų leidinių akliesiems buvo išleista vos kiek daugiau nei 5,5 proc. Maža to, didžioji dalis literatūros – grožinė, todėl mokslo reikmėms skirtų spaudinių, jei pavyksta, ieškoma senuose archyvuose.
Tuo tarpu neregė Vaida teigia, jog dažniausiai reikiamų knygų tenka ieškoti savarankiškai. „Kadangi turiu puikius dėstytojus, kartais reikiamą literatūrą atsiunčia jie, kartais, nemiegodami naktimis, knygas man skenuoja draugai. Tuomet jas nešu į aklųjų biblioteką, kuri reikiamą medžiagą atspausdina Brailio raštu“, - pasakoja Vaida. Visa tai mergina daro už savo pinigus, negaudama jokių tam skirtų lėšų, kompensacijų ar nuolaidų.
Aplinkos pritaikymas
Lietuvos studentų sąjungos duomenimis, neįgalių studentų skaičius Lietuvoje mažėja. Šiais metais tarp neįgalių aukštojo mokslo siekiančių studentų regėjimo negalią turinčių žmonių – beveik 14 proc. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas teigia, jog tai lemia ne nenoras mokytis, o ugdymo įstaigų nesugebėjimas jaunam žmogui suteikti to, ko šis tikisi ir yra vertas gauti.
„Lietuvoje akliems studentams nėra pritaikyta akademinė aplinka, jie negauna reikiamų vadovėlių, sudėtingas kitos informacijos prieinamumas. Atėjo laikas diegti naujas technologijas, bet studentas turi būti pasiruošęs jas priimti. O kaip studentas gali būti pasiruošęs, jei bene visi dėstytojai yra pensininkai“, - teigia S. Armonas.
Pasak S. Armono, dažna problema tampa ir vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos, iš kurių reta yra pasiruošusi priimti mokytis aklą vaiką. Čia trūksta ne tik priemonių, tačiau ir specialiųjų pedagogų, galinčių dirbti su regos negalią turinčiais vaikais.
Darbas vyktų daug efektyviau, jei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga galėtų pati gerinti mokslo kokybę. „Anksčiau tiflopedagogus (specialius pedagogus, dirbančius su žmonėmis, turinčiais reagėjimo negalią – aut.) ruošdavo Šiaulių pedagoginis institutas, o studijas finansavo Aklųjų sąjunga. Dabar tokių pedagogų jau 10 metų niekas nerengia, nes sąjunga neturi ekonominių galimybių, o ir priežasčių, skatinančių jauną žmogų siekti tiflopedagogo specialybės, nėra. Dėstytojams, kurie galėtų to mokyti, jau per 60 metų, todėl Lietuvoje greit nebeliks šios srities profesionalų. Estai jau dabar važiuoja į Suomiją, mokytis tiflopedagogo specialybės“, - dėstė S.Armonas.
Būtina palyda
Paklausta, kaip keliauja į paskaitas, Vaida prisipažįsta, jog viena su balta lazdele vaikščioti bijo, todėl dažniausiai ją lydi draugai, Šv.Jono kongregacijos vienuolyno studentų namų, kuriuose ji gyvena, kaimynės, savanoriai arba pagalbininkė, kurią merginai samdytis ypač sunku. „Aukštasis mokslas Lietuvoje nėra privalomas, todėl jei nutari studijuoti, tai arba vaikščiok su lazda, arba nusigauk į universitetą paties sugalvotu būdu.
Padėjėjo valstybė neskiria, o kadangi kiekvienas darbas turi būti oficialus, pati jo samdyti negaliu, juk tai beprotiškai brangu“, - skundžiasi mergina. Utopija Vaida vadina ir vedlį šunį Lietuvoje. „20 tūkstančių eurų. Jei kas nors padovanotų tokį šuniuką, mielai jį auginčiau“, - juokauja ji.
Šunų vedlių reikiamybę įžvelgia ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas S. Armonas, tačiau jis piktinasi institucijų neveiklumu ir pasyvumu aklųjų gerovės atžvilgiu. „Gaila, bet Lietuvoje nėra šunų vedlių tradicijos, nėra juos ruošiančios ar tai galinčios daryti mokyklos. Estai, latviai po truputį juda į priekį šioje srityje, tačiau pas mus viskas stovi vietoje“, – sako S. Armonas.
Taip pat sąjungos pirmininkas akcentuoja ekonomines problemas, kurios akliesiems žmonėms tampa dar skaudesnėmis nei sveikiesiems. „Pagalvokite, juk aklam studentui reikia pragyventi svetimame mieste, nuomotis butą ir dar šalia visų kitų specifinių išlaidų, reikėtų išlaikyti šunį. Aišku, specialiai lėšų tam niekas neskirtų, o su tokiais pinigais, kuriuos gauna studentai, išgyvenimas neįmanomas“, - teigia S. Armonas.
Įkalinti stereotipų
Nors laikome save liberalia ir humaniška tauta, vis dar esame kaustomi stereotipų, neretai klijuojame etiketes vos pažvelgę į žmogų. Taip, net nenujausdami, apsunkiname aplinkinių gyvenimus, kartu užkirsdami kelią savo, kaip asmenybių tobulėjimui.
Pasak Vaidos, skirtingų nuomonių ji sulaukia tiek, kiek sutinka aplinkinių. „Kiekvienas į negalią turintį žmogų žvelgia pagal savo išprusimo lygį. Vieni nereaguoja niekaip, kiti bėga į kitą kelio pusę, treti bendrauja lyg niekur nieko. Tiesiog žmonių, kurie reaguoja ir elgiasi keistai, stengiuosi nematyti“, - atvirauja mergina.
Nors ir įžvelgdamas netiesioginę diskriminaciją aklųjų atžvilgiu, S. Armonas džiaugiasi pamažu gerėjančia situacija. „Kad ir kaip bebūtų, per 20 metų atsiradęs atvirumas suvaidino svarbų vaidmenį. Jei Tarybinėje santvarkoje buvo deklaruojama, kad neįgaliųjų apskritai nėra, šiandien atsiranda laisvumas, supratingumas. Žmonės su negalia nebijo pasirodyti, nebijo atrodyti kitokie“, – kalba S. Armonas.
Tuo tarpu Vaida pati imasi iniciatyvos ir stengiasi keisti nusistovėjusį žmonių požiūrį į akluosius, savo veikla skatina toleranciją ir supratingumą. „Maltos ordine organizuojame mokymus „Suprasti ir pažinti neregį“, kuriais siekiame, kad jūs, sveikieji, geriau suprastumėte mūsų pasaulį. Gyvojoje bibliotekoje aš bandau įrodyti, kad esu kitokia tik savo negalia, o šiaip turiu viską tą patį, ką turi regintieji. Gal net ir daugiau“, - šypsosi mergina.
Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos kodas – žurnalistika“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
