Aš suprantu, ką išgyvena artimieji, nors nė pas vieną ašarų nemačiau. Pradėjau šia liga domėtis, apie tai skaityti internete. Psichologinės pagalbos provincijoje nesulauksi, nebent išrašys cheminių raminamųjų.
Siūloma keisti gyvenimo būdą, vartoti sveiką maistą, vaisius, daržoves. Bet kaip visa tai padaryti, kai pensija nesiekia nė 600 litų? O dar reikia visus mokesčius susimokėti... Keista buvo, kai sirgdama trečios stadijos onkologine liga gavau trečią invalidumo grupę, dabar dar turiu minti Darbo biržos slenkstį. Kuriam darbdaviui aš esu tokia reikalinga, kuris norės mane priimti į darbą?
Esu skaičiusi, kad darbdaviai, sužinoję apie sunkia liga sergantį darbuotoją, stengiasi juo atsikratyti. Reikėtų pataisas padaryti įstatymuose, kad tą gyvenimo dalį, kuri dar mums liko, nugyventume oriai. Visiems sergantiems bei jų artimiesiems linkiu daug stiprybės.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
