Atrodė, kad palatos sienos ir durys tokios patikimos, jog apsaugos net nuo visur lakstančių virusų. O kodėl ne? Tais laikais paskelbus gripo karantiną, į ligonines ateiti uždrausdavo netgi ligonių lankytojams. Netrikdė net tai, kad negalėjau paskambinti – namuose telefono nebuvo.
Palatos kaimynas buvo guvus penkiasdešimtmetis, panašesnis į gimnastą negu į ligonį. Be jokių užuolankų paklausęs, kodėl aš čia atsidūriau, per kelias minutes paskelbė savo verdiktą:
– Viskas tau, vaikine. Mirsi. Ar žinai, kas ką tik mirė nuo tokios ligos?
Nežinojau, tad jis man pasakė pavardę. Pavardė buvo garsi, labai garsi. Tačiau tas žmogus, kurio galą kaimynas išpranašavo man, buvo labai toli, tad į pranašavimą nekreipiau jokio dėmesio.
– Kokie tavo tyrimų rezultatai? Koks kraujo spaudimas? Kaip miegi naktimis? – tarsi iš gausybės rago pylėsi klausimai.
Išgirdęs mano atsakymus (matėsi, kad vyrukas šiaip ar taip šioje srityje patyręs, tad tikėjausi kokių nors įdomių žinių apie savo bėdas), kaimynas patylėjo ir pasakė:
– Ir man tas pats.
Po to iškart pagyvėjo ir pasitaisė:
– Bet tau blogiau, daug blogiau. Mane rytoj išrašo, mano kraujo spaudimas vėl normalus. O tu žiūrėk...
Tas jo „žiūrėk“ skambėjo šiek tiek grėsmingai. Taip pasiliekantiems skęstančiame laive sako tie, kurie susirado vietos gelbėjimo valtyje.
Kitą dieną kaimynas grįžo iš koridoriaus, atsisėdo ant lovos ir patylėjęs pasakė:
– Užlipau laiptais. Kraujo spaudimas ir vėl pašoko. Et, kaip bus, taip bus.
Susirinko savo daiktus, apsirengė ir išvažiavo namo.
Vėliau tokių žmonių teko susitikti ne vieną. Tik pamatę nematytą veidą palatoje, jie ima atvykėlį klausinėti. Klausinėja tam, kad...
Jų yra dvi rūšys.
Viena tam, kad įrodytų, koks tu vargšelis, palyginti su juo. Arba bent tokia pat liga sergančiu jo pusbroliu. Mirtį, kaip anas kaimynas, pranašauja retas, tačiau jau po kelių pokalbio minučių pajunti, jog klausinėtojas save lygina su tavimi.
Įdomu tai, kad tas lyginimas subjektyvus. Jis renka tik tokią informaciją, kuri patvirtintų, jog kitam blogiau negu jam.
Rytais jie gydytojams skundžiasi, kad kažkas visą naktį kosėjo. Kad dejavo per miegus. Ir apskritai, kad tas kažkas – labai sunkus ligonis.
Kita rūšis klausinėja, norėdami įrodyti, jog didžiausi ligoniai yra jie. Išgirdę kokį nors negirdėtą ligos pavadinimą, jie užsirašo jį ant popieriuko. Kad išmoktų mintinai ir galėtų deklamuoti visiems. Taip taip, deklamuoti. Viena moteriškė man pasakė:
– Aš sergu artritu, lėtiniu bronchitu, skrandžio opa, migrena, depresija, šlapimo nelaikymu, cukralige, širdies nepakankamumu.
Šiaip jau normaliu greičiu kalbanti moteris visų ligų pavadinimus išbėrė akimirksniu, tarsi žirnius, ir be pauzių tarp žodžių. Kiekvienas ligos pavadinimas sąraše turėjo tam tikrą tik jam priklausančią vietą. Todėl ligų sąrašas skambėjo tarsi nedidelis eilėraštis.
Buvo matyti, kad juos ji mokėsi ne vieną savaitę.
Beje, kitą dieną ji pasigyrė, kad šaltais spalio rytais maudosi šalia namų esančiame tvenkinyje. Prieš tokius ligų klausinėtojus yra du ginklai: imti riesti nesąmones arba tylėti.
Anksčiau paprastai pasirinkdavau pirmąjį. Paklaustas, kodėl aš ligoninėje, sakydavau, jog nėra geresnės vietos pailsėti. Arba, kad, norėdamas išvengti kalėjimo, ligą simuliuoju. Arba, kad mano ligos pavadinimas toks ilgas ir sudėtingas, jog jo neprisimena net mano šeimos gydytojas.
Paprasčiausia – tylėti. Geriausia – rūsčiai. Tai labai tinka tada, kai jautiesi blogai, esi pavargęs arba nori ką nors apmąstyti. Sumurmi kokį nors „miau au“ ir atsiguli. Klausinėtojas pradžioje į tave žiūri nieko nesuprasdamas, tada, matyt, pagalvoja, kad su tokiais tipais prasidėti neverta, ir nustoja sveikintis net rytais.
Sako, kad moterys daug atkaklesnės – apie ligą jos sužinos net iš to, kuris guli be sąmonės, nieko negirdi ar pats nežino, kuo serga. Nežinia, kam joms to reikia. Reikėtų pagulėti moterų palatoje, kaip tada, seniai seniai, gal kas nors paaiškėtų.
Bet bijau. Kiekvieno vyro ligas jos išgliaudytų per kelias akimirkas. Po to nuspręstų, kaip jį gydyti. Ir gydytų. Savaip, tačiau nuoširdžiai.
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
