Žodis „ligonis“ turi tam tikrų specifinių jo vartojimo aspektų. Pavyzdžiui, kreipiantis į sergantį žmogų dažnai sakoma „ligonis“: „Ligonis Petras, kaip jaučiatės?“ Užuot sakius: „Ligoni Petrai.“ Kreipinys čia kažkodėl nevartojamas. Gal dėl to, kad neretai tarp ligonio ir su juo besikalbančio gydytojo būna tarpininkas: žmona, vyras, sūnus ar duktė. Tada į gydytojo klausimus atsakinėja ne pats ligonis, o tie žmonės. Jie net sako:
„Šiandien jaučiamės gerai“ ar „naktį gerai miegojome“. Nors atsakinėjantysis ir ligonis tąnakt miegojo skirtinguose miestuose.
Kadangi apie ligonio būklę artimieji žino kur kas geriau negu pats ligonis (tik jie gali pamatyti pamėlusį veidą arba ką tik atsiradusius spuogelius ant nugaros), gydytojams toks kalbėjimosi būdas net patinka. Tiesa, kartais kai kurie ligoniai bando įsiterpti į pokalbį, tačiau juos kaipmat nuramina ant kaktos uždėta žmonos ranka arba švelnus dukros žvilgsnis, sakantis: „Tylėk, tau nereikia pervargti.“
Labai retai gydytojai ligonius vadina poniomis ir ponais. Šie žodžiai klajoja kažkur toli, laisvėje, ten, kur važinėja automobiliai ir žmonės geria alų. Ligoninėje jų pasitaiko retai. Gal todėl, kad, patekęs į palatą, operacinę ar reanimaciją, pats jautiesi nelabai didelis ponas. O gal dėl to, kad šis kontorose, koncertuose, prekybos centruose ir autobusuose dažnas žodis ligoninėse klaikiai ardo harmoniją, rėžia ausį ir verčia manyti, jog kažkas ne taip.
Būna ir visai linksmų dalykų. Viena gydytoja pasakojo, kaip jai būnant rentgeno kabinete į jį užėjusi kolegė pasakė:
- Sykį mačiau vieną ligonį, kuris ligoninėje gulėjo pirmą kartą. Iš jo burnos nuolat pylėsi klausimai: „Kažin kas mane gydys?“ „Įdomu, ar ilgai reikės man čia gulėti?“ „Ant kurio šono miegoti?“ „Kada reikia gerti tas tabletes?“
Klausinėjo ne gydytojų, seselių ar slaugučių. Klausinėjo palatos kaimynų.
Vėliau, išsekus „protingų“ klausimų versmei, jis panoro sužinoti, kiek aukštų turi ligoninė, kas ten už langų ūžia (remontavo ligoninės pastatą) ir kodėl taip karšta (buvo vidurvasaris).
Buvo matyti, kad tie klausimai ligonius veda iš pusiausvyros. Tad niekas nenustebo, kai vienas suriko:
– Tuoj galėsime eiti pietauti. Už durų laukia trys krūtys ir vienas skrandis.
Tikiuosi, jog kiekvienas suprato, kad koridoriuje laukė trys moterys išsitirti krūtis ir vienas ligonis – skrandį.
Ligoniai vienas į kitą dažnai kreipiasi niekaip. Tiksliau – jie nevartoja kreipinio „ligonis“. Tuo labiau „ponia“ ar „ponas“. Nes dar nežinia, kuris iš jų didesnis ligonis ir kokio didumo kiekvienas palatoje gulintis ponas. Kažkodėl retai kreipiasi ir vardais. Gal tik po ilgesnio buvimo kartu. Tad jeigu nori ko nors paklausti ar paprašyti, sako labai paprastai: „Ei“, „Atsiprašau“ ar „Gal galėtumėte?“ Kiti vos vos girdimai krenkšteli, dar kiti reikšmingai kosteli.
Būnant vienoje palatoje suprasti vienas kitą yra juokų darbas. Kitaip ir būti negali. Tai vis dėlto nežinojimo ir įpratimo ligoninėje matyti, girdėti, užuosti ir net atspėti vienas kitą. Žodžiu, išsiversti be kalbų. Ko gero, ligoninė yra vieta, kur kalbama mažiausiai pasaulyje.
– Tu esi pe....tas ir dar kvailys, kad taip klausinėji!
Beje, tas klausinėtojas buvo mokslų daktaras ir vieno instituto mokslinis bendradarbis. Tikrai ne jaunesnysis.
Ligoninėje yra ir kitokių nuosavų žodžių, kuriuos kitur girdime retai. Pavyzdžiui, „kraujukas“. Tariamas taip, kaip daugelis piliečių taria „pinigėliai“. Smulkmena visa tai, tačiau pusę šeštos ryto, kai palatoje netikėtai įsižiebia šviesa ir prie tavo lovos pasirodo slaugė arba laborantė, išgirsti šį žodį yra daugiau negu šilta. Tada nešiurpina net netikėtai po sapno į palatą įsiveržę visokie blizgūs duriantys instrumentai.
Apskritai ligoninės terminologija klostėsi ne vieną ir ne du dešimtmečius. Matyt, todėl ji tokia jauki, pritaikyta tik ligoniams. Ne veltui tiek medikai, tiek ligoniai ją saugo kaip akies vyzdį. Jau rašiau, kad neįsivaizduoju, kaip iš sergančio žmogaus būtų galima atimti žodį „seselė“.
Apskritai visa tai atrodo niekai. Na, pasakytų vietoje „kraujuko“ „kraujas“. Ne, mums reikia kraujuko, ir baigta. Nes tai padeda gyventi.
Ir būti kiek įmanoma tvirtesniems.
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
