Vėliau prasidėjo galvos skausmai - maniau, kad dėl įtampos mokykloje ir panašiai. Aišku, skausmai nesiliovė, suprastėjo ir mokymasis, greit pavargdavau, jausdavau nuovargį.
Su mama pradėjome lankytis pas įvairius daktarus neurologus, prasidėjo tyrimai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus. Vėliau teko gulėti Kauno medicinos universiteto Vaikų neurologijos skyriuje. Čia rezonanso tyrimu nustatė - vėžys, neurofibroma.
Pasirodo, akies tinklainėje rado vėžio židinuką. Prieš tyrimą netikėjau, kad kažką ras, buvau optimistė. Galvojau - šiaip nuovargis, didelis mokslo krūvis, todėl skauda galvą.
Žinia nepribloškė, tik aš tuo netikėjau, nesuvokiau. Man vėžys atrodė kažkokia nesąmonė.
Jausmas po vaistų - bjauriausias pasaulyje
Prisimenu, kai vaikų onkologė pasakojo mamai apie gydymo seansą nuo A iki Ž. Buvo sudarytas dvejų metų gydymo seansas. Prieš kiekvieną važiavimą į Kauną turėdavome tikrintis kraują, kad kraujo kūnelių būtų pakankamai - kitaip negalės leisti chemijos. Ne kartą teko nuvažiuoti į ligoninę ir grįžti be suleistos dozės vaistų, kadangi mano kraujyje buvo per mažai leukocitų. Nežinau, kiek tuo metu suvalgiau burokėlių, granatų ir kitokių gėrybių, kurios stiprindavo kraują.
Nuvažiavus į Kauną, Vaikų onkologiniame skyriuje laukdavau, kol mama sutvarkydavo reikiamus dokumentus, ir tada prasidėdavo seansas. Leisdavo po dvi, berods, chemijos lašines, kurios būdavo uždengtos juodu maišeliu, kad apsaugotų nuo tiesioginių saulės spindulių. Lašinė subėgdavo per valandą, o tada - laisvė, vėl namo.
Jausmas po vaistų - tikriausias bjauriausias pasaulyje. Skaudėdavo visur: pilvą, krūtinę, galvą. Atrodydavo, laužo visą kūną. Nesinorėdavo nieko, tik kad greičiau praeitų tas skausmas. Skausmas praeidavo kažkur per dvi dienas. Per jas beveik nieko nebevalgydavau, tik gerdavau daug vandens.
Gydymo seansai kartodavosi kiekvieną savaitę, suleisdavo chemiją, paskui pertrauka. Pertraukų laukdavau kaip kokios dovanos, nes per jas kažkiek atsigaudavau ir sustiprėdavau.
Internete pamiršdavau, kad sergu
Tuo metu geriausias draugas buvo kompiuteris - įvairiuose pokalbių svetainėse ar forumuose pamiršdavau, kad man skauda. Internete pasimiršdavo viskas, nes mintys būdavo kitur, ne su manimi.
Dauguma draugų žinojo, kad sergu, bet jie neklausdavo, kaip jaučiuosi, jie suprasdavo iš akių ir mimikos veide.
Nuslinko plaukai, nukrito svoris, buvau plona kaip pagalys. Negalėdavau net paeiti, krisdavau, nes buvau per silpna. Neišlaikydavau net šaukšto ar puodelio, nes rankos buvo per silpnos, todėl mama pasirūpino plastikiniais indais. Apetitas irgi suprastėjo - suvalgydavau šaukštą sriubos ir daugiau negalėdavau, nes skrandis sakydavo „stop“.
12 klasę baigiau namie. Buvo sudaryta tokia programa, ir mokytojai ateidavo pas mane į namus. Buvo keista ir neįprasta mokytis namie, bet kartu ir įdomu.
Kai sukako 18 metų, gydymo seansus pratęsėme KMU dienos stacionare. Prisimenu, kad atvažiavus medicinos sesutės ilgai vargdavo, kol rasdavo veną, į kurią galės įstatyti kateterį. Vėliau nebeliko ir į ką badyti, todėl įstatė ilgalaikį portą, kurį iki šiol turiu. Jo neišėmė, nes neapsimokėjo. Sakė - jei vėl liga atsinaujintų, tegul būna.
Iš viso gavau 60 chemijos dozių. Gal čia kitiems ir nedaug, bet man daug. Atsimenu, kai atvažiavom paskutinę dieną, kai suleido.. Ir tas jausmas - PAGALIAU AŠ LAISVA. Židinio nebeliko, nors ir teko iš gyvenimo išbraukti daug nemiegotų ir skausmo valandų, bet gyvenimas to vertas.
Po šito gydymo gavau kelialapį į „Eglės sanatoriją“ Druskininkuose. Ten buvo rojus, po tiek kankinimo seansų, buvo tikra atgaiva.
Gyvenimas per brangus, kad aimanuočiau
Kai sužinojau, kad sergu, aišku, klausdavau: kodėl man, o ne kitiems? Bet paskui supratau - niekas nuo to nepasikeis. Gyvenimas per brangus, kad sėdėčiau ir aimanuočiau, reikia kovoti dėl gyvenimo.
Ši liga mane pakeitė. Manau, iš dalies tai - Dievo ženklas: „Mergaite, neskubėk gyventi!“. Pradėjau labiau vertinti susitikimus su draugais, pamatyti dalykus, kurių žmonės nepastebi. Pražydusias gėles ar nukritusį klevo lapą rudenį.
Suvokiau, kad reikia išnaudoti kuo daugiau visokių galimybių. Jei siūlo kas nors kur nors važiuoti - kad ir naktį nuvažiuoti jūroje nusiplauti kojas - kodėl gi ne? Gyvenimas yra nuostabus, reikia kuo daugiau patirti, pamatyti, paliesti, užuosti ir džiaugtis, ką turi čia, o ne rytoj turėsi, nes rytojus gali neišauštu.
Žmonės skundžiasi - tai saulės per mažai, tai lyja, tai aptaškė pravažiuojanti mašina, tai vaikinas nepaskambino. Merginos verkia, kad neturi kuo rengtis ar nulūžusiu nagu. Juokas ir absurdas. Sergantis žmogus nori, kad tik rytoj pabustų, galėtų džiaugtis dar viena diena, kad pasveiktų. Gulėdavau ir žiūrėdavau, kaip kapsi lašai iš bonkutės, bei galvodavau: „Atiduočiau viską, kad tik dar vieną dieną gyvenčiau“.
Myliu lietų, mėgstu vaikščioti vasarą, kai lyja - nesvarbu, kad drabužiai permirkę kiaurai. Todėl gyvenu šia diena, myliu gyvenimą ir stengiuosi nieko neatidėlioti kitai dienai. AČIŪ mamai, kuri buvo visada šalia, ir kitiems, kurie mane palaikė ir tikėjo, kad aš pasveiksiu.
Atsigauti padeda krepšinis
Kadangi buvau atleista nuo abitūros egzaminų, po sugrįžimo į socialinį gyvenimą iš pradžių niekur nesimokiau. Nes vienur reikėjo laikyti egzaminus ir tada stoti, kitur vėl kita tvarka. Dabar esu Alytaus kolegijos III kurso studentė, studijuoju įstaigų ir įmonių administravimą. Savijauta gera, mokytis patinka. Galbūt baigus vieną specialybę mokysiuos toliau. Kaip minėjau, savo laiko kol kas neplanuoju.
Alytuje lankau sporto klubą, kur su trenerio pagalba stiprinu raumenis. Tokių žmonių, kaip jis, vienas iš nedaugelio. Mane jis nuolat padrąsina ir vis kartoja: „tu gali“, „aš tau padėsiu sutvirtėti. Ir tai kartoja nuolat. Ir norisi nepasiduoti. Jam esu be galo dėkinga. Aišku ir kitiems, kurie mane nuolat palaiko ir neleidžia suklupti.
Esu aistringa Kauno „Žalgirio“. Krepšinis mano gyvenime užima didelę dalį. Man tai - daugiau nei žaidimas. Net grįžus namo po chemijos seansų žiūrėdavau rungtynes. Ne kartą teko su „Žalgirio“ fanais važiuoti į įvairius Lietuvos miestus palaikyti mylimos komandos, kurios neiškeisčiau į nieką. Man „Žalgirio“ arena - tarsi antri namai, ten aš atsigaunu ir pailsiu, nesvarbu, kad triukšmas milžiniškas, jis manęs nevargina.
Todėl gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena diena ir kad dar esu čia.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
