Patekus į ligoninę, visada imi galvoti: kiek, kam, kada. Palatos kaimynai apie tai nežino nieko. Geriausiu atveju pasakoja tik tai, ką kažkada girdėjo.
Tad esi priverstas daryti taip, kaip išmanai. Pataikyti, nutaikyti, pagauti progą.
Tiesa, yra žmonių, kurie toje srityje prityrę kaip laive jūrų vilkai. Nieko nesakę, jie čiumpa gydytojui už chalato ir ima jį traukti į save. Ne vienam gydytojui, ypač moteriai, tada gali pasirodyti, jog taip ligonis bando gydytoją įsitraukti į savo lovą. Įsivaizduokite pirmą sykį matomą žmogų, kuris tylėdamas ima traukti nuo tavęs chalatą. Išsigąsti gali kiekvienas. O traukia chalatą jie todėl, kad nori surasti kišenę. Surasti ir į ją įkišti vieną ar kelis banknotus.
Taip ligoniams geriau. Pasakojo apie senutę, kuri savo gydytojui atnešė keletą kiaušinių. Kiti atneša medaus, spanguolių, rankomis megztų šiltų kojinių.
Ar tai kyšis? Ar kyšis yra gera knyga ar butelis puikaus vyno? Ypač, jeigu gydytojas tai gauna išrašydamas iš ligoninės.
Jeigu gerai pavėžėjusį autobuso vairuotoją galima pavaišinti mums labai patinkančiu šokoladu, jei mūsų vaikai viena ar kita proga mokytojams dovanoja gėlių, jei pabučiuojame gražiai aptarnavusiai savivaldybės darbuotojai ranką, ar tą šokoladą, gėles, pabučiavimą galima pavadinti kyšiu? Ak, tiesa, nustatytas daikto kainos slenkstis, neviršijus kurio, daiktas negali būti laikomas kyšiu. Bet ar svarbu tas slenkstis pacientui. Tas, kuriam užtektų fantazijos gydytoją pavaišinti savo virtais koldūnais su uogiene, kada nors koldūnus pavadintų kyšiu. Neišskirdamas net uogienės ir vienkartinės lėkštelės.
Mes patys sugalvojome, kad išsirašant būtų neblogai kaip nors pradžiuginti seseles. Matydami, kaip jos bėgioja ir karštligiškai kažką aprašinėja, nusprendėme jas pavaišinti. Padovanojome skanaus (tikiuosi) skilandžio, agurkų, naminės duonos ir net svogūnų. To, kas labiausiai vienija prie vieno stalo nors trumpam susėdusius žmones. Galima būtų pavaišinti ir kibinais ar cepelinais, tačiau patiekalai atskirose lėkštėse žmones atskiria vieną nuo kito. Pavargusiam žmogui valgant iš savos lėkštės, pamačius tokį pat pavargusį ir iki mėlynumo pakyrėjusį kolegą, norisi urgzti ir kandžiotis. O štai ranką, kuri ką tik atriekė duonos ir, ant jos uždėjusi keletą svogūno skiltelių, visa tai pasiūlė tau, norisi pabučiuoti, paskui pažiūrėti jos savininkui į akis ir lėtai lėtai kramtyti. Kad visa tai tęstųsi kuo ilgiau.
Matyt, tas pat yra ir su kiaušiniais bei medumi. Kitas žmogus, priimdamas tokią dovaną, jos davėjui padaro begalinį malonumą. Senutė, žinodama, kad jos vištelių kiaušiniai patiks ir jos palatos kaimynei, kiaušiniais pasidalys ir su ja. Apie rankomis megztas vilnones kojines nė nekalbu...
Palauk, pasakys ne vienas. O kaip dėl pinigų? Kaip dėl didžiulių sumų, kurias priversti mokėti sunkiai sergančių, operacijoms besiruošiančių, brangių gydymo procedūrų laukiantys pacientai. Nežinau. Negaliu kalbėti apie tai, ko nemačiau. Pastebėjau tik viena – net jeigu ligonis į gydytojo chalato kišenę įkiša ką nors tokio, rūpinimasis tuo ligoniu nė kiek nepakinta.
Nes medikai visais ligoniais rūpinasi tiek, kiek gali. Kiek leidžia turimi vaistai, aparatūra ir ligonių lovos.
Svarbiausia čia – kitkas. Žmogaus manymas, kad, davęs vieną kitą litą, jis bent trumpam taps išskirtinis. O artimieji, duodami pinigų, dažnai galvoja, kad tai – jų pareiga tėvui, motinai ar vyrui. Tokia pat, kaip atnešti dešros ir sulčių, po ligoninės parsivežti namo ar numirus gražiai palaidoti. Pareiga, kuri vykdoma nesitikint jokių rezultatų, tik norint vėliau visiems pasakoti: „Daviau pinigų ir vienam, ir kitam.“ Suprask, pareiga atlikta, o tai, kad keletą dešimčių metų prieš tai tą vargšą ligonį visaip ujo ir ėdė, nebesvarbu.
Nes viską užgožia indulgencija, vardu kyšis gydytojui.
Pasijusti išskirtiniam galima įvairiais būdais. Sykį ligoninės lifte mačiau vieno ligonio lankytoją, išdidžiai nešusį dėžutę su kažkokiu gėrimu. Dėžutė buvo plika nuoga, ir tai buvo tokia dėžutė, kad kiekvienam buvo aišku, jog tokius gėrimus pirkti gali tik gerokai prakutęs žmogus. Jis tuo, matyt, labai didžiavosi.
Nors gerai nežinau. Gal gėrimas buvo ir koks nors trečiarūšis viskis, tačiau dėžutė vis dėlto buvo išskirtinė.
Vienas pažįstamas po tėvo mirties apgailestavo, kad prieš operaciją davė per mažą kyšį. Tėvas buvo nepagydomas, dėl operacijos nei jis, nei niekas kitas jokių priekaištų neturėjo, tačiau žmogui atrodė, kad ramybei nusipirkti ir sąžinei nuraminti jam pritrūko kokių dviejų šimtų litų. Jei tuos pinigus jis būtų atidavęs gydytojui, būtų jautęsis taip, tarsi visi reikalai sutvarkyti, tėvu pasirūpinta puikiai, o jis pats būtų geras sūnus ir padorus pilietis.
Visai natūralu. Pažįstu žmogų, kuris kasdien kiekvienam krečia kiaulystes. Ne, ne apgaudinėja, ne erzina. Kiaulystės kur kas didesnės. Kai kas nuo jų net suserga. Tas žmogus yra įsitikinęs, kad visas jo nuodėmes atpirks du dalykai: aukos Bažnyčiai ir paskutinė išpažintis.
Jei yra žmonių, kurie mano, jog gali duoti kyšius ponui Dievui, kodėl neturėtų būti tokių, kurie duoda kyšius gydytojams, seselėms ir slaugutėms?
Beje, atrodo, kad tėra tik dvi vietos, kur pinigais gali nuraminti savo sąžinę: ligoninė ir Bažnyčia.
Prie vienos ligoninės, kur guli daug sunkiai sergančių žmonių, matydavau keletą elgetų. Įsitaisę prie tako, kuriuo vaikščiodavo visi ligoninės lankytojai, jie tyliai ir ramiai sėdėdavo. Pinigų prašyti nereikėdavo – žmonės aukodavo noriai. Kur kas noriau negu gatvėse ar stotyse. Vargu ar reikia aiškinti, kodėl.
Viena italė pasakojo, kad keliaudama patyrė avariją Šveicarijoje. Avarija buvo tokia baisi, kad ji iki šiol bijo važiuoti priekinėje automobilio sėdynėje, o užpakalyje dabar visada prisitvirtina diržu. Bet apie avarijos sunkumą aš tik šiaip sau, norėdamas padrąsinti, jog per avarijas gyvos išlieka net labai trapios italės. Taigi ją nuvežė į vietinę ligoninę, ten jai teko pagulėti. Gijo sulaužyti kaulai, ir vieną dieną prireikė padaryti jų rentgeno nuotrauką. Nuvežė vargšę ligonę prie rentgeno kabineto durų, paliko vežimėlyje ir dingo. Ligonė laukė ilgai, taip ilgai, kad laukimas tapo tiesiog nepakeliamas. Deja, jos bandymai atkreipti kieno nors dėmesį buvo nesėkmingi – visi pro šalį ėję medikai, kuriuos ji bandydavo prisišaukti, kažką sumurmėdavo ir tarsi nudegę zvimbdavo tolyn.
Tyrimą atliko, kai ji sugebėjo nutaikyti tinkamą laiką, pagauti tinkamą žmogų ir jam tinkamai pasiūlyti pinigų. Nuo tada Šveicarijoje ji automobiliu nebevažinėja.
Na štai, prasidėjo, vėl pasakys ne vienas. Čiulbėtum bet ką, kad pateisintum savus ir supeiktum kitus.
Atsakau. Faktas yra faktas. Netikėti ta moterimi neturiu jokio pagrindo – per daug gerai ją pažįstu. Ko gero, tai įvyko tik jai, tik toje ligoninėje ir tik kartą po tūkstantis aštuoni šimtai penkioliktųjų metų, kai Vienos kongresas pripažino Šveicarijos nepriklausomybę.
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
