Žinią apie tai sutikau gana ramiai. Na, bus taip, kaip yra, tad lėčiau vaikščiosiu, daugiau mąstysiu ir žiūrėsiu į žvaigždes, ir gal pasiseks pamatyti dalykų, apie kurių buvimą nė neįtariau. Prašau, labai prašau patikėti – aš jų tikrai pamačiau. Žinoma, šiek tiek vėliau. O pamatęs pradėjau rašyti savo pirmąją knygą vaikams. Vaikams! Fizikas! Biurokratas! Pusamžis diedas!
Vėliau, kai knyga išeis, ne vienam tai atrodys kaip pasaulio pabaiga. Arba bent jau kaip ant didelio prekybos centro ženklo naktį užklydęs briedis.
Daug žmonių, pajutę, kaip pas juos ima brautis liga, ima daryti niekada nedarytų, keistų, neįprastų dalykų. Dalykų, apie kuriuos išgirdęs dažnas pažįstamas ima prie smilkinio sukioti pirštą arba bent jau prašo atsitokėti ir liautis. Esą taip negalima.
Kai kas ima triūsti sode. Kiti – skaityti. Treti rūpintis iki tol net iš matymo nepažįstamais anūkais. Yra drožinėjančiųjų, vaikščiojančiųjų į trečiojo amžiaus universitetą, žiedžiančiųjų puodus.
Atrodo, kad dėl to jie visai laimingi. O kai kurie laimingesni negu anksčiau, kai buvo sveiki ir dirbo normalų darbą.
Šitaip liga ir mane vieną dieną privertė pajausti, kad tai, ką dariau anksčiau, buvo nusikaltimas. O argi ne nusikaltimas daryti tai, kam visai neturi pašaukimo, gabumų, potraukio.
Žinojau, kad rašau niekam nereikalingus raštus, kurpiu ataskaitas, kurių niekas neskaitys, kuriu programas, į kurias tiems, kas sprendžia, ar jas vykdyti, nusispjauti, kalbu visai ne tai, ką turėčiau ir galėčiau pasakyti.
Vieno tokio kūrinio viduryje įrašiau tekstą: „Kas perskaitys iki šios vietos, vaišinu alumi“. Visi tą kūrinį skaitė, jį gyrė, tačiau alaus paprašė tik vienas.
Per rimtą pasitarimą norėdavosi pašokti ir imti keiktis. Pačiais bjauriausiais žodžiais. Galvodavau, ar kas nors, be protokolą rašančios sekretorės, tai išgirs. Tvirtai žinojau, kad sekretorė keiksmažodžius įrašys į protokolą, tačiau to protokolo niekada niekas neskaitys.
Ko gero, liga gera tuo, kad pamatai, kokiame pragare gyvenai iki tol. Jeigu, žinoma, pamatai. Nes neretai tas pragaras būna viena tavo ligos priežasčių. Tupėdamas tame pragare ir nieko nekeisdamas, gali susilaukti tik dar didesnių kančių.
Kartais susirasti save naują reikia daug jėgų, gerai pažinti save. Sunku ir atsisveikinti su tuo, prie ko buvai pripratęs per daugelį „laimingų“ metų.
Gal padės tai, jog sakoma, kad, kiekvienam žmogui gimstant, popierėlyje užrašoma, ką jis turės padaryti per savo gyvenimą. Žmogus miršta tada, kai savo užduotį įvykdo. Arba tada, kai paaiškėja, jog tos užduoties jis nė nesiruošia vykdyti.
Ak, kaip tą popierėlį pamatyti.
O gal liga yra išorinės jėgos prievarta tiems, kurie iki tol nedarė jiems skirtų dalykų, tačiau dar yra vilties, jog pasitaisys ir ims daryti. Ne tik perspėjimas, kad laikas susirasti, ką privalai padaryti, bet ir barikada skersai neteisingo kelio.
Tada į ligą būtų galima pažiūrėti ir kitaip. Stengtis su ja susidraugauti. Nuolat jos klausinėti, ko ji norėtų. Bandyti atspėti, ką turiu daryti aš pats.
Bet prieš tai svarbiausia suvokti, kur eiti, atsitrenkus į tą barikadą. Kas gali padėti surasti naują užsiėmimą. Pirmiausia, žinoma, tai, ką kūnas dar pajėgia. Niekada nedarysi to, nuo ko kūnui darosi dar sunkiau. Tas, kieno silpnos kojos, nebėgios. O trūkstant oro darys ką nors tokio, dėl ko nereikės didelės fizinės apkrovos.
Dar reikia pagalvoti, ar nėra dalykų, apie kuriuos tylutėliai svajojome visą gyvenimą. Svajojome taip tylutėliai, kad nedrįsome jų pripažinti net sau. Pavyzdžiui, tapyti arba rašyti eilėraščius, karpyti karpinius arba auginti žuveles.
Reikia pabandyti prisiminti, ar kas nors iš pažįstamų nedaro ko nors tokio, kas sukelia mažytį arba nemažą pavydą. Ką nors tokio, apie ką ne sykį sau esame sakę: „Gerai jam. Turi laiko, tad gali sau leisti.“ Prisiminkite, laiko dabar turite ir jūs.
Lengva dalyti pamokymus, pasakys ne vienas. Atsakymas labai paprastas – kiekvienas žmogus, jei tik jis save tokiu laiko, užsiėmimą suras.
Būna ir kitaip. Vienas pilietis, susirgęs ir tapęs neįgaliuoju, dienų dienas sėdi namie. Iš nuobodumo pasibara su iš darbo grįžusia motina, porą sykių su tuščiais buteliais nueina į parduotuvę, paklauso muzikos ir pažiūri televizorių. Svarbiausia tai, jog jis atrodo labai nelaimingas. Toks nelaimingas, kad, jam einant pro krūmus, šie ima mesti lapus, o iš po krūmų tarsi išprotėję išsilaksto katinai ir kurmiai.
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
