Pirmoji dovana, kurią sunkumai įteikė, buvo draugo, dabartinio vyro meilė. Jis pasiliko su ja net matydamas merginą sulysusią, nudegusia veido oda, tekančiais pūliais iš burnos. Antroji – pašaukimas. Patyrusi žmonių gerumą, Renata užsidegė troškimu tarnauti neįgaliesiems.
Pasveikusi ji baigė socialinę pedagogiką su specialiosios pedagogikos šaka ir pradėjo dirbti vaikų su negalia darželyje. Po daugiau nei metų į pasaulį pasibeldė Renatos dukra. Bet apie viską – nuo pradžių.
Meldė ligos
Dėl aplinkybių, kurių Renata nenorėjo įvardinti, ankstyvojoje vaikystėje meldė sunkios ligos. Mergina tikėjosi, kad liga pakeis žmogų, kuris skaudino ją ir jos mamą. Po kelių metų, būdama 15-os, ji išties susirgo. Apie tai, kuo serga, Renata sužinojo ne iš karto. Beveik 2 metus medikai ieškojo, kas merginai blogai. Dauguma gydytojų sakė, kad visa tai – paauglystės padariniai, kad praeis.
Mergina net ir pagulėjusi ligoninėje, išeidavo leisgyvė: „Mama vos ištempdavo iš ligoninės, bevažiuojant troleibusu dėl didelio galvos svaigimo, pykinimo turėjome beveik kiekvienoje stotelėje išlipti.“
Lenkų kalbos mokytoja, vaikų teatro „Klajotojas“ vadovė B. Beleninik pastebėjo Renatos silpnumą, nuolatinį nuovargį, pasyvumą. „Paprašė porai minučių pasilikti po pamokos. Pasakiau, kad jaučiu didelį nuovargį, galvos, akies skausmus bei atsiradusį dirglumą garsui ir šviesai. Viena akis jau buvo paralyžiuota, buvau žvaira. Po mūsų pokalbio, kartu nuvažiavome į Medicininės diagnostikos kliniką pas gerą specialistą“ - dėkingumo neslėpė vilnietė.
Po apžiūros mergina iškart buvo paguldyta į Santariškių ligoninę, paskui Kauno klinikose pragulėjo beveik metus.
4 stadijos vėžys
Po varginančių ligos paieškų medikai nustatė nosiaryklės vėžį, 4 stadiją. Navikas buvo įsitaisęs netoli nosies ir skruosto, prikibęs prie svarbių nervų. Medikai atsisakė auglį operuoti. Buvo paskirta nenutrūkstama dviejų mėnesių spindulinė terapija. Renata mielai tą laiką pamirštų.
Apdeginti žandai ir kaklas, besilupanti oda, pūvančių syvų dvokas iš burnos, nuolat tekančios seilės. Vėžio gydymas vilnietę pavertė 28 kg sveriančiu skeletu.
„Anksčiau maistas ligoninėje nepatiko, niekinau jį kaip daugelis paauglių. O kai negalėjau net gurkšnelio vandens atsigerti, du šaukštai valdiškos sriubos pasirodydavo skanesni net už naminį maistą! Pradėjau jį mėgti. Buvo gera Dievo pamoka, kad nieko negalima niekinti“, - pasakojo moteris.
Pačiu sunkiausiu gydymo metu ji išvis negalėjo valgyti įprasto maisto, ją stiprino tik lašelinės: „Geriausia draugė matydama mano išsekusį, trapų kūną juokdamasi sakė: „Atrodai kaip sulysęs afrikietis iš filmo.“ Rankomis dengdama veidą, liepdavo greičiau rengtis – jai buvo baisu žiūrėti“.
Navikas sumažėjo
10 klasėje dėl ligos Renata nelaikė egzaminų, o 11-12 buvo klasės svečias. Kankino dideli skausmai. „Nenorėjau nieko veikti, laukiau, kada viskas pasibaigs. Užsimerkus akis, dažnai galvojau, kad mielai jų neatmerkčiau, svajojau apie gilų sapną visam laikui“ - prisipažino vilnietė. Skausmo nenumalšindavo nė 10 analgino tablečių per dieną.
Laimei, terapija sumažino naviką, sumenko ir galvos skausmas, o dėka šalia atsiradusių žmonių sustiprėjo Renatos tikėjimas. „Svarbu paminėti ir klasės draugus, nes tokios dovanos, kokią gavau iš jų, gali pavydėti kiekvienas. Jie užsakė šv. mišias Šventos Teresės koplyčioje mano gimimo dieną. Visi iki vieno. Tai buvo nuostabiausia dovana, kokios tik galėjau tikėtis“, - džiaugėsi moteris.
Vėžys visiškai pasitraukė, kai merginai ėjo 17 metai. Navikas, stūmęs akį į išorę, sumažėjo. Akies žvairumas išnyko. Kojos po truputį stiprėjo – iki tol buvo sunku vaikščioti.
„Kartais savaitgaliais grįždavau namo slapčia nuo mamos, sakydama, kad šį savaitgalį manęs gydytojai neišleidžia. Nuo stotelės reikėjo paeiti statesniu kalniuku. Buvo be galo sunku, vėjas stūmė atgal, neleisdamas įveikti kalniuko. Priėjau turėklus, atsisėdau ir žiūrėjau iš tolo į savo mamą, mačiau ją kieme vaikštančią, mojavau, tikėdamasi, kad pastebės. Pastebėjo, kartu įveikėme vėjo stiprumą ir kalno aukštumą. Pajutau vėjo jėgą“, - pasakojo su vėžiu kovojusi Renata.
Po gydymo liko nemalonių spindulinės terapijos pasekmių, jos tęsiasi iki šiol. Dėl išdegintų veido raumenų traukiasi žandikaulis. Renatai sausio mėnesį prireikė žandikaulio operacijos. „Daug operacijų jau buvo, ir dar ko gero daug darys, kad neprarasčiau klausos, galėčiau aiškiai kalbėti “, - pasakojo moteris, kuriai sunku aiškiai ištarti žodžius.
Į vestuves – 32 kilogramų
Sunki Renatos liga atnešė ir didelį džiaugsmą. Vėžys neišgąsdino tuometinio jos draugo, dabar vyro ir dukters tėvo Jaroslavo. Jis liko kartu, nors moteris jį ir atkalbinėjo.
„Kai sužinojau, kad sergu vėžiu, pirmiausiai pagalvojau, kad nėra prasmės galvoti apie tolesnę ateitį, nes jos jau nebebus. Nutariau išsiskirti su draugu – jis jaunas, nereikia jo laikyti šalia. Paklausiau, kam jam reikalinga mergina su tokia ateitimi, siūliau skirtis. Bet jis kaip visada ramiu žvilgsniu žiūrėjo man į akis, galvodamas: „Apie ką tu čia, mergele, kalbi? Kaip buvo, taip viskas ir pasiliks, negali būti jokių kalbų apie išsiskyrimą“, - prisiminė Renata. Vienas įvykis jai ypač įstrigo. Jaroslavo draugas vedė. Pakvietė jį būti pabroliu.
„Aš tuo metu svėriau gal 32 kilogramus. Veidas sukūdęs, akys didelės, visas kaklas ir dalis veido sudeginta, ruda, kaip po ugnies. O jis kviečia mane į vestuves! Atsikalbinėjau, sakiau, ar tau nebus gėda su manim? Suknelės neturiu, pinigėlių neturiu. O jis man sako: „Aš viskuo pasirūpinsiu, pats tau suknelę nupirkusi“, - prisiminė moteris.
Ji tik gūžčioja pečiais, svarstydama, iš kur vyro ryžtas: „Greičiausiai tai meilė. Jis iš geros šeimos. Jo tėvai žinojo, kad sergu vėžiu, bet neatkalbinėjo sūnaus nuo draugystės su manimi.“
Gimdė dėl vyro
Moteriai buvo uždrausta turėti vaikų, dėl vėžio atsinaujinimo. Gydytojai prognozavo, kad nuo nėštumo atsinaujins vėžys. Bet moteris medikų nepaklausė - norėjo Jaroslavui padovanoti mažylį.
„Reikia gimdyti! Kaip čia taip? Jaunas žmogus ir neturės vaikų – negerai taip. Visada galvojau apie jį, - pasakojo Renata. – Niekada negalvojau apie save, apie vėžio atsinaujinimą. Stengdavausi žiūrėti į laimingą mūsų abiejų ateitį“.
Atidavė save neįgaliesiems
Vilnietė anksčiau buvo susidūrusi su neįgaliais žmonėmis. Kauno klinikose, kur gulėjo, matė daug žmonių, kurie nevaikščiojo, nekalbėjo, buvo paralyžiuoti. Po ligos Renata išsiaiškino, kokios profesijos žmonės dirba su neįgaliaisiais ir norėjo jos imtis. Ji pajuto stiprų troškimą būti su jais ir jiems padėti.
„Kai sirgau, šalia manęs atsirado nepažįstami žmonės, kurie staiga tapo labai artimi. Visi norėjo man gero. Buvo gėda neatsistoti ant kojų arba nieko nepasiekti, užsidėti ligonio kaukę“, - pasakojo pašnekovė. Nepaisant prastėjančios klausos ir kalbėsenos, įstojo studijuoti socialinę pedagogiką dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete.
Susilaukusi dukros ėmėsi magistrantūros studijų.
Dėkinga už išbandymus
Sutapimas ar ne, kad atlikti praktiką Renata pasirinko neįgaliųjų vaikų darželyje. Vėliau liko ten dirbti. Labai pamilo vaikus su negalia, stengdavosi visaip praskaidrinti jų dieną. Po metų išėjo į motinystės atostogas, gimė jos dukra su netaisyklinga pėdučių koordinacija „tikiu, kad intensyvus, nenutrūkstamas mankštu darbas, mums dar gali daug pagelbėti “.
„Ką dariau darželyje, dabar galiu pritaikyti savo vaikui. Mano darbas dėkingas – nes turiu galimybę kaupti ir semtis patirties būnant arti savo mergytės ir kitų vaikų su sunkia negalia bendruose kineziterapijos, mankštos užsiėmimuose, sanatorijose. Atsirado galimybę būti šalia kitų šeimų kurie augina vaikus su įvairiomis negaliomis, stebėti juos iš arti, dalintis patirtimi su tėvais, tobulinti savo darbo įgūdžius dirbant spec. darželyje“ - pasakojo aukštąjį išsilavinimą turinti pedagogė.
Moteris stebėjosi, kad jai gyvenimas vieną po kitos pateikia negandas ir nelaimes. Tuo pačiu, siunčia padedančių, mylinčių žmonių, kurie palaiko. „Galbūt taip mane stiprina? Kaip ten bebūtų, jaučiu didelį dėkingumą už viską, kas man nutinka“, - šypsojosi jauna mama.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
