Girdėjau, kaip, kažkam seselių poste įjungus radiją, viena seselė paniekinamai pasakė:
– Ir vėl tas „Marijos radijas“. Vėl tos maldos ir pamokslai. Greičiau išjunkite.
Atspėjote. Noriu pakalbėti apie religiją.
Nes kai pasidarė dar blogiau, negu tada, kai kas dieną ėmiau galvoti apie mirtį, prisiminiau, jog buvau apleidęs tikėjimą.
Ne, nesakyčiau, kad į jį visai numojau ranka. Būdamas vaikas į bažnyčią eidavau kas kelias savaites, visada stengiausi bent kartą per metus atlikti išpažintį. Tačiau metai bėgo, laiko trūkdavo vis labiau, užsiauginau storą odą, ir bažnyčia ėmė atrodyti kaip kažkas tolimo. Arba bent jau pastatas kitoje gatvės pusėje arba kitame miesto šone.
Paeiti beveik nebegalėjau, tad kunigas atvažiavo į namus. Ne, ne paskutiniam sakramentui. Ilgai galvojau, ką jam sakysiu ir ko man iš jo reikia. Pamaniau, kad pagrindinis to susitikimo tikslas yra įgauti bent šiek tiek ramybės.
Ruošiausi ilgai. Labai jaudinausi. Atrodė, kad visa tai – paskutinė galimybė už kažko užsikabinti. Už kažko, ko nebeturėjau. O tiksliau – neturėjau niekada. Ruošiausi, galvojau, ką pasakyti, ko klausti ir ką bandyti sužinoti.
Kunigas buvo jaunas, mes iškart ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad visi mano planai žlunga. Nes kalbėjomės mes apie tai, kas paprasta ir kasdieniška. Ko trūksta ir ko per daug. Kas aš ir kiti aplinkui mane.
Kalbėjome neilgai. Iš to pokalbio prisimenu tik viena – kunigo žodžius: „Jeigu sergi, vadinasi, Dievas tavęs neužmiršo“. Tiek man jau buvo per daug. Tada labiausiai norėjau, kad neužmirštų žmonės...
Pašventinau namus. Buvo keista eiti per kambarius ir karštą rugpjūčio popietę juos gaivinti. Drebėjo rankos ir atrodė, kad per keletą akimirkų mane priėmė į klubą, kurio nariais norėtų būti kiekvienas, tik apie tą klubą jie nieko nežino. O ir priimti gali ne bet kas: į akis žiūrintis žmogus, raminamas jo balsas, šventinto vandens lašai, krentantys į iki skausmo pažįstamas vietas namie, ir tykus rugpjūčio vėjas.
Sakysite, per daug saldu? O ką daryti, jeigu taip jaučiausi. Galėjau parašyti paprastai: atvažiavo šiuolaikinis kunigas, pakalbėjome apie gyvenimą, ir man atsivėrė akys. O akys, beje, visai neatsivėrė. Tik ėmiau žiūrėti kitaip ir kitur, ten, kur anksčiau žiūrėti nepatiko, o dabar tai tapo gyvenimo dalimi.
Netrukus kunigas išvažiavo, o aš sėdėjau ir apsvaigęs žiūrėjau prieš save. Nemačiau kol kas nieko, tačiau jaučiau, kad prasideda kažkas naujo...
Kai kas sako, kad žmonės į tikėjimą atsiverčia tik įvykus nelaimei ar susirgę. Yra tokių, kurie pasakoja apie pakelių kryžius varčiusius kolūkių pirmininkus, kurie prieš mirtį prašė atvesti kunigą. Arba apie partijos sekretorius, kurių vaikams susirgus, Kryžių kalne statė kryžius.
Ko gero, visa tai tiesa. Tačiau tokia tiesa neduoda nieko. Na, gal piktą pasitenkinimą – aha, prispaudė gyvates, tai ir į bažnyčią nulėkė. Net tas žmogus, apie kurį pasakojau pradžioje (na, tas pats, kuris galvoja nusipirkti Dievo malonę), nieko nereiškia.
Nes įtikėjusiam žmogui visai nesvarbu, kas teisus ir kas ne. Jis gyvena su savo tikėjimu, tarsi sraigė kiaukute. Kitiems užtenka jėgų iš to kiaukuto išlįsti ir pabandyti padėti kitam.
Nežinau, kaip pavadinti žmones, kurie visiems į kairę ir į dešinę pasakoja apie savo tikėjimą, grupėmis su panašiais į save meldžiasi, skaičiuoja savo blogus bei gerus darbus ir juos vakarais sveria. Ant dešinės svarstyklių lėkštutės – padėjau senutei pereiti gatvę ir pasimeldžiau už sergančią draugę, ant kairės – rūkiau ir keikiausi. Sveria tam, kad įsitikintų, jog dešinioji gerų darbų lėkštutė nusvers, ir prireikus jie eis į rojų. Paklausus, kaip palyginti vieną surūkytą cigaretę su dešimt metrų perėjos, sutrinka.
Tikri malūnininkai. Sveria ir sveria miltus, tik nemiltuoti.
Ligoninėje apie religiją kalbama mažai. Tada, kai buvau vaikas ir gulėjau mažo miestelio ligoninės moterų palatoje, vyrai savo palatoje melsdavosi kone nuolat. Vieni skaitydavo maldaknyges, kiti kažką šnibždėdavo. Stebėdavausi, kiek daug besimeldžiančių žmonių vienoje vietoje. Jau tada logiškas mąstymas man nebuvo svetimas, tad nutariau, kad jie meldžiasi norėdami pasveikti.
O juk iš tiesų! Žmonės susiranda įvairių gydymosi būdų. Tai ir vaistai, ir džiovinti driežai, ir nervų kitiems gadinimas, ir savo artimųjų gąsdinimas. Kodėl negali padėti toks įprastas dalykas kaip malda?
Kažkada buvęs įprastas. Dabar ligoninėje prieš miegą ar prieš valgį besimeldžiančiųjų ne tiek jau daug. O gal jie meldžiasi taip, kad nepastebėtų kiti?
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas.Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
