Viena didelė šeima
Apie viską – nuo pradžių. Prieš šešerius metus per televiziją pamačiau, kad labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ direktorė Edita Abrukauskienė gavo „Lietuvos garbės“ apdovanojimą. Mane sužavėjo jos su vyru Dainoru pasiaukojimas, kad jie, netekę onkologine liga sirgusios dukrelės Rugilės, nusprendė padėti kitiems onkologinėmis ligomis sergantiems vaikų bei jų šeimoms ir įkūrė labdaros ir paramos fondą. Tąkart įsidėmėjau fondo pavadinimą, apsilankiau jo internetiniame puslapyje. Po kurio laiko internete rasta nuoroda vėl nuvedė į šį puslapį.
Pamažu pradėjau skaityti „Rugutės“ tinklalapyje aprašytas vaikų istorijas, sekti jų naujienas. Mačiau, kaip bendrauja ir dalinasi gydymo metu sukaupta patirtimi sergantys vaikai ir jų tėveliai. Iš šalies mačiau šiltą bendravimą, atrodė, kad tai yra viena didelė šeima, kur vieni kitus palaiko, padeda. Tada net negalvojau, kad kada nors įsiliesiu į šią bendruomenę.
Po Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ japonai organizavo dviejų dienų paramos koncertą Vilniuje, skirtą brangios aparatūros, reikalingos Lietuvos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, pirkti. Ėjau paklausyti tradicinės japonų muzikos. Ten susipažinau su „Rugutės“ vadove Edita. Taip pat pamačiau kai kuriuos vaikus, apie kuriuos buvau tik skaitęs.
Koncertas įkvėpė ne tik stebėti ir sekti fondo globojamų vaikų naujienas. Parašiau laišką Editai ir paklausiau, kaip galėčiau prisidėti prie fondo veiklos.
Po kurio laiko Edita parašė, gal norėčiau ligoninėje aplankyti dvylikametį berniuką ir jo bendraamžę mergaitę. Sutikau.
Cepelinai ligoninės kieme
Dvylikamečiui po chemoterapijos buvo taip išretėję kaulai, kad kojos kaulas lūžo lovoje verčiantis nuo vieno šono ant kito. Vėžys jau buvo pasitraukęs. Ligoninėje beveik negrįždamas namo jis praleido apie pusantrų metų, nes koja negijo.
Atsimenu, pirmą kartą, kai nuvažiavau, iš "Lego" detalių dėliojom kosminį laivą. Užtrukome apie valandą. Jam neseniai buvo atlikta kojos operacija.
Pas jį į ligoninę važiuodavau kelis kartus per savaitę. Būdavo, kad ateidavau ir po du kartus per dieną. Nuvažiuodavau, išgirsdavau, kad jam reikia kompiuterio, tada važiuodavau namo, paimdavau savo nenaudojamą kompiuterį ir grįždavau.
Berniukas labai mėgsta cepelinus. Jį lankydami veždavome kavinėse nupirktų cepelinų. O kartą nusprendžiau, kad reikėtų patiems išvirti. Viriau cepelinus namie ir vežiau juos į ligoninę. Ligoninės kieme susirinko gal 20 žmonių – „Rugutės“ savanorių, vaikų iš ligoninės.
Neseniai jam sukako 18 metų. Jis dabar sveikas – vaikšto be ramentų, važinėja dviračiu, mokosi.
Beždžioniukas mano vardu
To paties skyriaus gale gulėjo mergaitė. Ji turėjo auglį kojoje. Nupirkau jai pliušinį beždžioniuką ir atnešiau. Nedrąsiai pasibeldžiau į palatos duris ir jas pravėręs paklausiau: „Ar laukiat svečių?“
„Laukiam, laukiam!“ - mane džiaugsmingai pasitiko mergaitė ir jos mama.
Tąkart smagiai praleidome pusvalandį ar valandą. Mergaitė pasakojo apie mokslus, apie namus, savo augintinius. Bandžiau tai įsivaizduoti, bet nenumaniau, kad kada nors teks viešėti pas ją namuose ir pačiam visą tai pamatyti.
Nepraėjo nė metai nuo mūsų pažinties, kai mergaitė mirė. Mane tai labai paveikė, sukrėtė. Paskatino dar labiau stengtis dėl vaikų, daugiau juos lankyti. Jiems reikia ne tiek dovanų, kiek bendravimo. Ją prisimenu besišypsančią ir kupiną optimizmo.
Su šios mergaitės šeima bendrauju iki šiol. Nuvažiuoju į svečius, kartais važiuojame prie jūros ar kitaip pramogaujame. Neseniai man jie parodė tą patį padovanotąjį beždžioniuką ir priminė, kad jį pavadino mano vardu.
Mirtys neatima vilties
Optimizmo ir šviesaus požiūrio į gyvenimą mokausi ir iš kitų vaikų. Mūsų kasdieninės problemos – galvos skausmas, mašina, kuri neužsiveda, pamesta piniginė – visa tai yra smulkmenos palyginti su tuo, ką sergantiems vaikams tenka iškovoti. Vaikai mane moko susitelkti į tuos dalykus, kurie svarbiausi – draugystę, buvimą kartu, džiaugsmą šia minute.
Daug išmokau ir tebesimokau iš mažųjų draugų. Ir net kai jie iškeliauja, miršta – nemažai mano lankytų vaikų taip ir nepasveiko nuo vėžio – neprarandu vilties. Juk lieka tiek daug sergančių vaikų, kuriems reikia dėmesio ir pagalbos!
Kada vėl ateisi?
Negaliu pasakyti, kad dažnai lankausi ligoninėje. Būna, kad ligoninėje nebūnu savaites ar net mėnesius. Lankau tuos vaikus, su kuriais susidraugauju. Tuomet einu ne kaip savanoris ar organizacijos atstovas, o kaip draugas. Su vaikais susipažįstu įvairiai. Su vienais vaikais susipažinau kasmetiniame renginyje vaikams ir jų šeimoms „Draugų sala“, su kitais – per kasmetinę Kalėdinę kelionę. Kartais pirmą kartą susipažįstu su vaiku, kai ligoninėje apsilankau kaip „Rugutės“ atstovas, nes jam reikia pataisyti kompiuterį, nunešti vaistų ar kaip nors kitaip padėti.
Einu pas vaikus ne dėl to, kad reikia, bet kad noriu ir dėl to, kad jie manęs laukia, klausia, kada vėl ateisiu. Jie džiaugiasi, kai juos aplankau. Nežinau, kuo taip jiems patinku, bet jie po mano apsilankymo klausia tėvų, kada vėl atvažiuosiu.
Dabar „Rugutei“ ir onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams skiriu nemažą dalį savo laisvalaikio – padedu organizuoti įvairius fondo renginius, fotografuoju, rašau naujienas į fondo puslapį internete, važiuoju lankyti vaikų į ligoninę, keliauju į svečius pas juos, kartu švenčiame gimtadienius.
Ne kartą teko imti atostogas darbe, kad galėčiau lydėti per visą Lietuvą važiuojančius dviratininkus ar iškeliauti į maždaug savaitę trunkančią kalėdinę kelionę, kurios metu aplankome fondo globojamų vaikų šeimas ir šeimas tų vaikų, kuriuos nugalėjo liga.
Apie tai, kad galime paprastai prisidėti prie sveikimo dovanodami kraujo, susimąstome, kai su tuo susiduriame akis į akį – apsilankome pas sergančiuosius ir įvystame juos prijungtus prie lašelinių su kraujo komponentais. Penktus metus padedu organizuoti kraujo donorystės akciją „Padovanok lašelį“. Akcija vyksta „Rugutės namuose“ – jaukioje namų aplinkoje, kur apsistoja tyrimams iš kitų miestų atvažiavę vaikai ar jų aplankyti atvykę tėveliai. Susirinkę į kraujo donorystės akciją žmonės ne tik dovanoja kraujo, bet gali artimiau susipažinti su fondo veikla. Ne vienas žmogus, atėjęs į akciją, tapo fondo savanoriu.
Daugiau informacijos apie labdaros ir paramos fondą „Rugutė“ ir galimybę prisidėti prie jo veiklos – tinklalapyje www.rugute.lt.
Šis tekstas - socialinės kampanijos "Vėžys - ne nuosprendis" dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
