C73pT1N0Mx. Panašu į keistą chemijos formulę, užrašytą mokyklos lentoje, tačiau tokią bauginančią diagnozę išgirdau pirmą kartą. Juo labiau, kad liga atėjo tarsi iš niekur. Jaučiausi absoliučiai puikiai, ir darytis echoskopijos nuėjau tik dėl to, kad buvo likęs darbovietės socialinio draudimo likutis, kurį tenorėjau išnaudoti prasmingai.
Kuomet gydytojas pasiūlė profilaktiškai apžiūrėti skydliaukę, pritariau. Kuomet pasakė, jog ten esą mazgelių, šypsojausi. Kuomet pasiūlė apsilankyti pas endokrinologą - sutikau,- tokių dalykų turi bene kiekvienas žmogus ir nieko neįprasta tame neįžvelgiau. Nuo patikros iki vizito pas gydytoją praėjo beveik trys mėnesiai - neskubėjau, sėkmingai apsigyniau disertaciją, ilsėjausi, džiaugiausi, bandžiau suktis šėlstančioje šeimyninio gyvenimo karuselėje.
Pamenu, tik tada, biopsijos metu šmėstelėjo mintis - o kas, jeigu? Bet nerimauti pagrindo nebuvo, ir protas ramino: argi gali tai nutikti vos 34-erių moteriai, juo labiau, kai už lango toks nuostabus pavasaris, o ateityje - tiek žavingų planų? Todėl sužinoti tyrimo rezultatų ėjau tvirtai ir ramiai nusiteikusi. Kaip jau supratot, stipriai klydau.
Nepatikėjau, kai daktarai ištarė tą diagnozę. Netikėjau, kuomet sakė, jog teks operuoti (beje, tai buvo pirmoji operacija mano gyvenime). Žiūrėdama į kakle atsiradusį randą, vis dar netikėjau, kad vieno organo jau nebeturiu ir visą gyvenimą, kiekvieną rytą teks pradėti sintetine doze hormonų. Viską stebėjau tarsi iš šono ir galvojau, jog tai - tiesiog slogus sapnas, ir daktarai paprasčiausiai suklydo....
Jaučiausi gerai, nieko neskaudėjo, todėl pripažinti tokią realybę buvo labai sunku. O kuomet tas suvokimas vis dėlto atėjo, uždaviau tūkstančius klausimų, kaip ir kiekvienas iš mūsų, staiga suvokęs savo gyvenimo trapumą: Kodėl? Kodėl aš? Už ką? Kaip toliau?
Baimė, ji buvo didesnė už viską. Ir tada atrodė, kad ant žemės staiga pabiro visi stiklo karoliukai. Vieni dužo, kiti riedėjo kažkur grindimis, krito žemyn, ir surinkti juos visai nebuvo jėgų. Labiausiai ieškojau to, kuriame buvo Viltis.
Kuomet sužinojau, kad teks atlaikyti ir radioaktyvų gydymą, norėjau tik vieno - kad greičiau viskas baigtųsi. Na, 2-3 terapijos, ir tiek. Ir grįšiu į normalų gyvenimą. Buvau sau pasakiusi, kad taip bus. Terapijos sunkios nebuvo - tiesiog išgeri radioaktyvią piliulę, ir kelias dienas praleidi uždaroje ligoninės palatoje, visiškai izoliuotas, nes esi radioaktyvus...
Pamenu, pirmoji knyga, kurią ten vežiausi ir perskaičiau, buvo apie Harį Poterį. Tikėti stebuklais iš tiesų buvo svarbu. Tačiau... Praėjo viena, antra, trečia terapija... Gydytojai kiekvieną kartą mostelėdavo ranka, sakydami, kad dabar jau tikrai bus viskas, paskutinis seansas. Bet buvo ir ketvirtas kartas. Ir penktas. Kol daktaras ištarė antrą nuosprendį: deja, visiškai sunaikinti po operacijos likusių skydliaukės likučių nepavyksta.
Tačiau specifinio vėžinio žymens rodikliai buvo geri. Ir daktarai tarė: „Eik, pailsėk, stebėsim. Organizmas turi atsigauti“. Buvo 2010 metų spalis, lygiai metai laiko nuolatinio radioaktyvaus gydymo.
Dabar, kaip suprantant, praėjo jau ir visi dveji metai. Ir toliau esu stebima. Kas pusmetį vyksta patikros - atrodo, tarsi eitum laikyti egzamino. Tik ne apie istoriją ar geografiją pasakoji, o apie savo gyvenimą. O jis nuostabus ir spalvotas - pilnas susikaupimo, kai dirbu, meilės, kai žiūriu į vaiko akis, šypsenos, kai matau už rankų susikibusius žmones, ramybės, kai stebiu saulėlydį, šilumos, kai lankau tėvus, nerimo, kai laukiu tyrimo rezultatų, baimės, kai pajuntu neįprastus simptomus, atjautos, kai išgirstu kitų liūdesį, bet svarbiausia - jis kupinas didžiausio dėkingumo, vilties ir žinojimo, koks nuostabus yra kelias, kuriuo einu dabar. Ir kaip bebūtų keista, už tai nuoširdžiai dėkoju... savo ligai.
Teisūs tie, kurie sako, jog liga keičia gyvenimą. Juk ji to ir ateina - kad kažką pakeistų. Tiesa, tai supratau ne iš pat pradžių. Aplinkui visi sakė, kad reikia nepasiduoti, kovoti su liga, įsivaizduoti, kad trypi ją kojomis ir išmeti į šiukšlių dėžę... Iš pradžių taip ir bandžiau, bet kažkodėl man vis nesisekė. Matyt, esu visiška pacifistė. Aš pasirinkau kitą kelią - atradau jį knygoje, iš esmės pakeitusią mano požiūrį į save, kitus, aplinką, pasaulį... Aš su liga nekovojau. Aš su ja susidraugavau.
Ar niekada nepagalvojot, jei jūsų liga prabiltų žmogaus balsu, ką ji jums pasakytų? Ko ji atėjo? Ką turėtumėte išgirsti? Kad labiau rūpintis savimi? Atsikratyti nuoskaudų? Paleisti pyktį? Pailsėti? O galbūt nustoti bambėti ir visiems pavydėti? O gal mokytis atlaidumo? Ar tiesiog kažko atsiprašyti? Sako, jog visos onkologinės ligos ateina pas tuos, kurių nuoskaudos ir pyktis didesni už jų meilę...
Ar dabar gyvenu kitaip? Taip. Ir ne tik dėl to, kad stengiuosi gerai išsimiegoti ir rytą pradėti prie pusryčių stalo. Ne tik dėl to, kad savo vaiką apkabinu šimtus kartų dažniau, o namų bibliotekos lentynos pilnos knygų, vedančių naujuoju suvokimo keliu. Didžiausi pokyčiai vyksta vidiniame pasaulyje, kuomet supranti, kad gali gyventi kitaip, kad didžiausia laimė yra būti čia ir dabar, kad gali girdėti savo intuiciją, išbandyti dalykus, kuriems trūkdavo laiko bei žinoti, jog visuomet gali pasikliauti savimi bei dangiška visatos galia.
Tenka nueiti ilgą kelią, kol suvoki, kad viskas gali būti kitaip. Manasis prasidėjo prieš dvejus metus, ir žinau, truks visą gyvenimą. O gyvenimas ir vėl tapo tvirtu, vaivorykšte spindinčiu stiklo karoliukų vėriniu. Tačiau surinkti juos, nuriedėjusius į tolimiausias pakampes, nuvalyti dulkes ir suverti atgal gali tik pats žmogus. Ir sudėlios jis juos taip, kaip norės - daugiau kančios ar tikėjimo, pavydo ar geranoriškumo, pykčio ar vilties.
Taip jau yra, kad tik mes patys geriausiai žinome, kada ir kaip turime elgtis, tik mes esame atsakingi už savo gyvenimus. Ir mes patys pasirenkame, ar norime būti nelaiminga auka, ar tikru gyvenimo šeimininku. Ir kai tai suprasime, tuomet liga, atėjusi tarsi iš niekur, į niekur ir išeis.
Tūkstantis šiltų apkabinimų visiems, kuriems dabar to labiausiai reikia.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
