Mokytis nebuvo lengva, tačiau valia, ryžtas ir užsispyrimas vedė į priekį. Mokiausi gerai, aktyviai dalyvavau universiteto veikloje, įsimylėjau. Tiesiog gyvenau jauno sveiko aktyvaus žmogaus gyvenimą. Gal labai tos sveikatos ir nesaugojau. Bet juk pripažinkit – visi mes tokie.
Pasibaigus „sausiems“ kalimams fakultete ir perėjus į klinikas susidomėjau ląstele. Gal ne visi supras mane, bet tas „aparatas“ unikalus. Todėl labiausiai traukė onkologija. Po trijų kursų nepritrūko drąsos nueiti į Santariškių ligoninės Onkologijos skyrių ir pasiprašyti, kad mane priimtų savanoriškai praktikai. Dirbau vienodai su rezidentais, na, tik vaistų neturėjau teisės skirti. Visi lingavo galvom ir sakydavo – ką tu ten veiki, tokios baisios ligos...
Bet niekas neklausdavo, kokie ten žmonės. Geri ir šviesūs. Su kai kuriais susidraugavau. Širdį spausdavo dėl išeinančių, bet išmokau iš jų džiaugtis kiekviena diena, pamiršti kompleksus. Taip dvi vasaras atidaviau tiems žmonėms.
Ketvirto kurso pavasarį pradėjau negerai jaustis... Kvailos karščiavimo bangos, dažnos infekcijos. Šeimos gydytoja, peržvelgus mano kraujo tyrimus, pasakė: „Aštunta egzaminų sesija, nerviniesi, o dar mėnesinės, ko tu nori? Nustok nervintis.“ Nepeikiu gydytojos, bet ji turėjo labiau įsiklausyt, apie ką aš kalbėjau. Bet čia atsisukit į gydytojo konsultacijos laiką. Kelios minutės popierių rašymui?
Kai į trečią egzaminą atvažiavau su 39 laipsnių temperatūra, nevykusiai pajuokavo grupės draugė: „O gal tau vėžys, jei nieko neranda?“
Jaunystė kvailystė. Visa vasara buvo sveika ir laiminga. Daug kelionių, draugų, gero oro. Tik tas mano persitempimas, nuolatinis pervargimas, o ir pikta dariausi. Niekaip nesuprasdavau tos nuotaikos, tarsi mane kas slėgtų.
Atėjo ruduo, prasidėjo penktas kursas, krūva infekcijų ir kai jau uždusau eidama 5 žingsnius, draugas nieko nelaukdamas nutempė mane pas daktarus. Tada, žinote, prasidėjo toks maratonas per tyrimus, kad nesigaudžiau, kas vyksta. O aš buvau jau penkto kurso medikė.
Kai atsiguliau Hematologijos skyriuje, supratau, kas vyksta. Et, gal nevykusiai skambės, bet dėkoju likimui už Hodžkino limfomos diagnozę. Tikriausiai per vieną naktį pagilinau savo žinias apie tai. Bet net ir susirgus, niekaip nesusitaikiau, kad man nepavyks susitvarkyti praleistų paskaitų ir ką docentas pagalvos. Protas nesuvokė, kad metas akademinėms atostogoms.
Kai perėjau tą suvokimo ribą, tikriausiai pasiekiau tik stadiją: kodėl aš? Bet tada mano vidinis „aš“ pasakė: „Na ką, Janulynaite, metas antram „štangų“ sezonui. „Treniruotės“ bus sunkios.“
Nepasakosiu apie gydymo laiką. Visi žinote, kad būna sunku ir visko būna. Bet aš jaudinausi ne dėl savęs, o dėl mamos, tėvelio, sesers. Bet mano šeima labai stiprūs žmonės, o močiutės kokios nuostabios. Jūs įsivaizduokit, jų per aukšti kraujo spaudimai pasidarė tokie geri kaip jaunystėje. Ar tik neprisišaukiam mes ligų? Dar sužinojau, kokios didelės mano draugų širdys ir kiek aš jų turiu. Iš tikrųjų padovanojo gyvenimas tada man daug žmonių, kuriuos gerbiu. Tie, kuriems buvo sunku, patys išėjo.
Sirgdama atradau mezgimą. Visą ligos laiką mezgiau kaip išprotėjus ir nejautriomis rankomis suverdavau krūvas karoliukų riešinėms. Kuo sudėtingesnis piešinys, tuo labiau vijau blogas mintis. Ir nebuvo liūdna ar baisu.
Ačiū mamai, kuri vaikystėje nepatingėjo narplioti mano kūrinius. Nors nuo vaistų nutirpo pirštai ir buvo sunku jausti plonus virbalus rankose, tą šaltą žiemą apmezgiau ne vieną draugą.
„Facebook“ net buvau įkūrusi puslapį „Mezgimo terapija, derinama su chemoterapija“.
Po gydymo prireikė pasidaryti PET tyrimą. Prieš važiuojant į Estiją susapnavau, kad man kažkas paduoda didelį geltoną voką ir sako – VISKAS GERAI. Kai kurjeris pristatė į namus rezultatus, į rankas gavau tokį patį geltoną voką ir aš jau tada žinojau, kad viskas gerai.
Šiuo metu laikau paskutiniuosius savo egzaminus. Pavasarį tapsiu gydytoja rezidente. Neapleidau onkologijos – moksliniai darbai, savanoriška veikla organizacijose, susitikimai užsienyje su kitų organizacijų nariais. Gyvenu.
Gaila, meilė išėjo, bet, matyt, laukia kita. Ryt tikrinsiu kraują. Laikykit kumščius, bet aš manau, kad viskas bus gerai, nepaisant žieminės slogos.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
