Žvilgsnis į vėžio ląstelių biologiją ne veltui suteikė onkologijai išskirtinę vietą. Tai - viena sparčiausiai besivystančių medicinos sričių.
Pastarojo dešimtmečio atradimai onkologijoje padarė ne vieną perversmą, nulėmę tai, kad vėžys nėra mirties nuosprendis, o išgydoma liga.
O tam tikrais atvejais - lėtinis susirgimas, kurį įmanoma kontroliuoti vaistais, todėl vėžiu sergantys žmonės nepraranda savarankiškumo, darbingumo, sugeba savimi pasirūpinti, nėra valstybės ar savo artimųjų išlaikytiniai.
- Prostatos vėžio gydymas neįsivaizduojamas be naujovių. Kiek šiuo metu yra taikoma gydymo būdų? - pasiteiravau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos poskyrio vyriausiojo ordinatoriaus medicinos mokslų daktaro Alberto Ulio.
- Yra daug ginklų prieš vėžį. Vienas seniausių, sakyčiau, patikimiausių būdų - prostatos ir piktybinio naviko šalinimas, vadinamas prostatektomija.
Tai įmanoma padaryti taikant atvirąją operaciją, taip pat naudojant laparoskopą ar robotus, kurie vis labiau įsigali JAV ir Vakarų Europos chirurginėse klinikose.
Piktybinį auglį įmanoma naikinti spinduliais. Tai gali būti išorinė spindulinė terapija, taip pat brachiterapija, kai į prostatą yra įdedamos jodo kapsulės, skleidžiančios radiaktyvumo žemas dozes, arba radioaktyvūs strypai, lemiantys aukštas dozes.
Piktybinės ląstelės jautrios šalčiui, todėl galima taikyti krioabliaciją, kai audiniai yra veikiami 40 laipsnių šalčiu.
Vėžio ląstelės taip pat žūva, paveikus fokusuotu ultragarsu ar aukšto dažnio radijo bangomis (termoabliacija).
Vėžys negali vystytis prostatoje be lytinio hormono testosterono, todėl gali būti taikoma hormonų terapija.
Netgi aktyvus stebėjimas svarbus prostatos vėžio gydymo būdas. Pastaruoju metu tai ypač populiaru Vakaruose, kai kliniškai nereikšmingas ir neagresyvus vėžys yra reguliariai stebimas, o gydymas skiriamas tuo atveju, kai liga vystosi toliau.
Vilniaus universiteto Onkologijos institute esame išbandę visus šiuos gydymo būdus, neturime tik fokusuoto ultragarso įrenginio. Manau, artimiausiu metu taip pat galėsime išbandyti šį būdą.
- Kodėl vėžio ląstelės ilgam išlieka gyvybingos? Ką reiškia vėžio atsparumas vaistams, spinduliams, hormonams? Kodėl ateina diena, kai reikia iš esmės keisti gydymą?
- Nėra gydymo auksinio standarto, nes vėžio ląstelės sugeba prisitaikyti. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, tinkantis konkrečiam pacientui.
Medicinoje daug nuveikta tobulinant magnetinio rezonanso tyrimus. Jie padeda nustatyti vėžio lokalizaciją, įvertinti piktybiškumą pagal tai, kaip naviko ląstelės kaupia kontrastines medžiagas (pagal difuzinį bei perfuzinį aktyvumą).
Šiam tikslui yra taip pat naudojama speciali aprašomoji sistema PI-RADS. Lietuvoje ši sistemą buvo pirmą kartą įdiegta mūsų institute.
Dažnai gydytojas siūlo ligoniui ne vieną, o du ar tris adekvačius metodus. Pacientas turi teisę rinktis, kaip gydytis.
Laiku nustačius diagnozę, gydymo sėkmė yra didžiausia. Žinoma, atlikus operaciją piktybinis auglys gali atsinaujinti. Tai nėra tragedija. Tokiu atveju yra siūloma gydyti spinduliais.
Įmanoma taip pat padėti ligoniui, kai piktybinė liga atsinaujina po spindulinės terapijos. Tada operacija būna sudėtingesnė, nes gresia daugiau komplikacijų, viena jų, pavyzdžiui, yra šlapimo nelaikymas.
Kad taip neatsitiktų, vis dažniau yra sėkmingai taikoma krioabliacija, - atsinaujinusios piktybinės ląstelės veikiamos šalčiu.
Toks metodas taikomas taip pat mūsų institute, įsitikinome jo efektyvumu. Tyrimai rodo, kad atlikus krioabliaciją prostatos specifinio antigeno (PSA) kraujyje kiekis sumažėja iki nulio.
- O ką daryti, jei prostatos vėžys išplito į limfmazgius, į kaulus?
- Neverta nusiminti. Yra siūloma hormonų terapija, šis metodas taip pat turi privalumų ir trūkumų.
Mažinant testosterono kiekį įmanoma slopinti vėžinių ląstelių augimą. Deja, šis procesas nėra amžinas, tai pavyksta kurį laiką, vėliau išsivysto vadinamoji hormonų rezistencija.
Tai reiškia, kad dalis vėžinių ląstelių reaguoja į hormonų terapiją, o dalis - ne, todėl vėžinės ląstelės dauginasi, plinta į kaulus, limfmazgius.
Tada neįmanoma išsiversti be chemoterapijos. Deja, šis metodas agresyvus, veikia taip pat jaunas sveikas ląsteles, o poveikis nėra ilgalaikis.
- Kur šiuo metu krypsta pasaulio mokslininkų akys?
- Tyrimų akiratyje - biologinė terapija. Ištyrus prostatos piktybines ląsteles, kurios išplito ir sudarė metastazes, paaiškėjo, kad jose yra normalus testosterono kiekis, tuo tarpu kraujo serume šio hormono beveik nėra.
Tai akivaizdus įrodymas, kad kai kurios piktybinės ląstelės sugeba iš cholesterolio pasigaminti testosteroną, žinoma, veikiant tam tikriems fermentams, nes būtent šių fermentų turi tik vėžinės ląstelės.
Šis svarbus atradimas padėjo sukurti biologinės terapijos medikamentus, pavyzdžiui, abiraterono acetatą. Taigi, slopinant fermentus imta stabdyti piktybinių ląstelių augimą.
Šis preparatas ne veltui yra vadinamas pirmojo pasirinkimo, yra registruotas JAV ir ES, į Lietuvą jis atkeliavo prieš dvejus metus, tačiau iki šiol yra sunkiai prieinamas pacientams, nes nėra nei centralizuotai perkamas, nei kompensuojamas.
Tuo tarpu biologinė terapija sukelia mažiau komplikacijų nei chemoterapija, be to, ji gali prailginti paciento išgyvenamumą.
Dėl ypatingų biologinių savybių piktybinės ląstelės gali būti ilgam gyvybingos. Pavyzdžiui, yra žinoma dar viena vėžio ląstelių gudrybė - jos sugeba išlikti tada, kai yra nepalankios sąlygos, tai - androgenų receptorių mutacijos.
Pakitus šiems receptoriams, vėžio ląstelės sugeba išgyventi, netgi daugintis, kai lytinių hormonų kiekis kraujyje yra minimalus.
Esu dalyvavęs ne vienoje biologinių vaistų tyrimo klinikinėje studijoje ir galiu pasakyti, kad naujos kartos preparatai teikia daug vilčių, tikėtina jie bus efektyvesni už chemoterapiją. Naujų medikamentų tikslas - slopinti ir naikinti vėžio ląsteles, bet nepažeisti sveikųjų.
Šie vaistai yra sėkmingai naudojami naikinti vėžio ląsteles, kurių neveikia hormonų terapija. Tokiu atveju biologinės terapijos medikamentai gali būti skiriami prieš chemoterapiją, kurios taikymas atidedamas vėlesniam laikui. Gydymas yra efektyvus taip pat po chemoterapijos.
Žodžiu, tai - dar vienas ginklas, nukreiptas į prostatos vėžį. Todėl medikams nereikia sukti galvos, ką daryti, kai tradicinės gydymo galimybės išsemtos. Patikėkite, sunkiausia būna, kai gydytojas neturi ką pasiūlyti vėžiu sergančiam pacientui, nes viskas jau išbandyta.
Nereikėtų pamiršti ir dar vieno išradimo, kurį kol kas yra registravusios tik Jungtinės Amerikos Valstijos. Tai - preparatas, kuris apsaugo ir neleidžia vėžio ląstelėms vystytis kaulo audinyje, taip pat stiprina kaulų atsparumą.
Žodžiu, onkologijos mokslas nestovi vietoje.
- Lietuvoje yra didesnė tikimybė mirti nuo širdies priepuolio nei nuo vėžio. Kodėl vėžiu sergantys ligoniai dažnai jaučiasi kur kas nelaimingesni už asmenis, kamuojamus širdies ir kraujagyslių ligų?
- Prostatos vėžys dažnai užklumpa vyrus, nesirgusius anksčiau jokiomis ligomis. „Kodėl man, o ne kitam?“ - toks klausimas neretai kelia kaltės jausmą.
Ligonis dažnai jaučiasi tarsi pasaulio atstumtas, išduotas, nežinantis, ar apie savo ligą jis gali prasitarti šeimos nariams, draugams, darbdaviams. Žodžiu, vėžio diagnozė visada yra siejama su praradimu ir netektimi.
Todėl ieškoma priežasčių, kurios galėtų paaiškinti ligos kilmę, norima susieti vėžio atsiradimą su gyvenimo įvykiais, mitybos ypatybėmis, elgsena. Juk žinoma, kad kraujagyslių ligas lemia cholesterolio didėjimas, plaučių vėžį - rūkymas, o neracionali mityba - skrandžio ir storosios žarnos vėžį.
Iki šiol tikima, kad yra koks nors maisto produktas ar papildas, galintis padėti išvengti prostatos vėžio. Deja, taip nėra.
Vienu metu buvo patikėta mikroelemento seleno stebuklinga galia. Vėliau paaiškėjo, kad vartojant seleną kur kas dažniau išsivysto plaučių vėžys, kuris yra agresyvesnis nei prostatos vėžys.
- Kaip įmanoma mažinti mirtingumą nuo prostatos vėžio?
- Ši užduotis yra svarbi tiek mokslininkams, tiek gydytojams. Visame pasaulyje, taip pat mūsų institute yra daug dėmesio skiriama vėžio agresyvumo tyrimams.
Praktikui gydytojui reikia žinoti, ar prostatos vėžys yra agresyvus, ar - ne, ar būtina nedelsiant pradėti gydymą. O gal galima dar palaukti?
Dar vienas momentas, kurio negalima pražiopsoti - išsiaiškinti, kada piktybinės ląstelės nebereaguoja į gydymą, nes tapo atsparios, kada būtina koreguoti gydymą.
- Kodėl biologinė terapija dar vadinama taikinių terapija? Kas skatina piktybines ląsteles daugintis, jei sergant vėžiu nyksta žmogaus organizmas?
- Taikinių terapija gimė tada, įsitikinus, kad vėžys - protingas ir sudėtingas darinys. Jis sugeba apgauti žmogaus imuninę sistemą, o dauginasi siųsdamas signalus endotelio ląstelėms.
Iš šių ląstelių susidaro papildomų kraujagyslių, be jų vėžys negalėtų maitintis, būtų pasmerktas ir savaime išnyktų.
Piktybinis auglys yra apsukrus, jis taip pat siunčia signalus organizmo ląstelėms osteoklastams, ardantiems kaulus. Taip pat pastebėta, kad vėžys dauginasi, kai androgenų receptoriai yra veikiami testosterono. Žodžiu, be testosterono prostatos vėžiui taip pat ateitų galas.
Iššifravus šiuos vėžio mechanizmus, yra kuriami vaistai, blokuojantys vieną iš minėtų grandžių.
Tokių grandžių, sakyčiau, taikinių, vėžio biologijoje yra daug. Pastaruoju metu pasaulyje yra kuriama apie 60 naujų medikamentų, naikinančių vien vėžines ląsteles.
Tikiu, kad ateityje vis mažiau žmonių mirs nuo prostatos vėžio, nors gydymas kainuos kur kas brangiau nei dabar.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
