2008-aisiais mano gyvenimas stipriai pasikeitė. Aš papuoliau į Petrovo Onkologinį mokslo tyrimų institutą, netoli Sankt Peterburgo. Ten patekau ne dėl ligos, o todėl, jog mes su žmona ir draugais sumąstėme pamėginti su sergančiais vaikais kurti animacinius filmukus. Aš, prieš tai gavęs režisieriaus išsilavinimą, dirbau didelėje animacinėje studijoje, ir buvau visiškai įsitikinęs, jog nieko įdomiau, negu kurti filmukus, šiame gyvenime nėra. Man viskas buvo puiku, bet, kaip atrodo dabar, mano gyvenime trūko prasmės.
Petrovo Onkologinis MTI yra netoli miesto įsikūrusioje gyvenvietėje Pesočnoje. Aplink miškas. Mes atvažiuojame čia po darbo, septintą valandą vakaro – tikriausiai todėl šiame dideliame pastate visada taip tuščia ir apleista. Nepaliekame rūbų drabužinėje – ji užsidarys anksčiau, nei mes išeisime.
Kartais vaikai mus pasitinka prie įėjimo į skyrių: „Filmukai atvažiavo!“ Man taip džiugu, jog jie mūsų laukia. Ir kaskart aš labai jaudinuosi. Man sunku suvokti, kas tokie esame – juk mes čia svečiuojamės, mūsų niekas nekvietė. Aš pereinu per palatas, kad visus sukviesčiau į mūsų užsiėmimą, ir kaskart, belsdamasis į uždaras duris, jaučiuosi nejaukiai: juk aš nežinau, kas už jų – sielvartas, nuovargis, nusivylimas.
Mes atvažiuojame čia, ir mums būtina atnešti šiems vaikams ir jų tėveliams ką nors gera, ką nors, kas padėtų jiems gyventi ir kovoti. Tik bėgant metams suvokiu, jog tai ne taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.
Skyrius visai mažytis. Tėvai gyvena kartu su vaikais. Ligoninė tam nepritaikyta – palatose nėra specialių vietų tėvams, tačiau jie juk negali palikti savo vaikų. Virtuvėje visi naudojasi vienu šaldytuvu, viena mikrobangų krosnele, vienu čiaupu. Visas skyrius – tartum viena šeima. Vaikai čia labai skirtingo amžiaus – nuo mažylių iki paauglių. Jie neturi specialaus žaidimų kambario, todėl mes darbuojamės nedidelėje salėje, kurioje šalia aukštų langų stovi sofa ir stalas.
Drabužių spintoje saugomi pieštukai, flomasteriai, dažai, popierius. Spinta rakinama, jos raktą sergsti seselė Tania. Ji – labai religinga ir, regis, sunkiai pakenčia mūsų veiklą. Mes tarsi įsiveržėme į jos teritoriją ir dabar su ja dalijamės tiek erdvę, tiek vaikus, tiek vietą šioje drabužinėje, kurioje laikome stovą, stalinę lempą ir didelius kartono lapus fonams.
Po užsiėmimo mes išeiname į lauką, aptariame, kaip viskas praėjo. Kol kas mes dar nepasitikime savimi ir dar tik vos užčiuopiame svarbiausius bendravimo ir užsiėmimų planavimo principus. Todėl kas kartą būna didelių ir mažų atradimų, labai jaudinančių atradimų, po kurių paprastai jaučiuosi pavargęs, tačiau perpildytas. Tai nuostabus, į nieką kita nepanašus jausmas.
Lauke šviesu – baltosios naktys. Aplink tarsi siena išsirikiavusios pušys. Mums reikia susėsti į mašinas ir išsivažinėti po namus, tačiau niekaip negalime išsiskirti. Mes vis kalbamės ir kalbamės, dalijamės mintimis, nerimaujame, aptarinėjame vaikus, svarstome diagnozes. Aš žiūriu į savo draugus, į jų veidus, gestus, gaudau jų žvilgsnius, klausausi jų balsų ir galvoju – kokie gi jie gražūs. Tai iš tiesų labai gražūs žmonės, ir aš jaučiuosi toks laimingas, kad galiu stovėti šalia jų.
Praeina truputis laiko, ir mes šiek tiek apsiprantame su savo išvykomis į ligonines. Aš visą laiką nerimauju, kad kiekvienas užsiėmimas reikalauja kur kas rimtesnio pasiruošimo, nei mes galime sau leisti, tačiau laikui bėgant šis abejotinas improvizacinis formatas, kuriuo mums tenka dirbti, jau nebesukelia tokios paniškos baimės. Esmė tokia – kuriant netgi patį paprasčiausią filmuką, neišvengiama tegul ir mažytė, kukli, tačiau kruopštaus pasirengimo reikalaujanti technologinė, gamybinė pusė. Ir tai ne pati įdomiausia ir, be abejonės, toli gražu ne pati kūrybiškiausia mūsų užsiėmimų dalis.
Ateidami pas savo jaunuosius bendraautorius, privalome pasiūlyti jiems kokių nors užduočių, kurių vykdymas padėtų mūsų bendram darbui, leistų filmukui judėti į priekį. O kuo daugiau laisvės suteikiame vaikiškai fantazijai, tuo tampa sudėtingiau įgyvendinti mūsų pačių užmačias. Animacija reikalauja didelio sėslumo ir begalinės kantrybės. Regis, suderinti tai su vaikišku nenustygimu vietoje – tiesiog neįmanoma.
Norint nufilmuoti viso labo vieną sceną, vaikui reikia šimtą kartų pakeisti veikėjo poziciją ir šimtą sykių nufotografuoti, o filmuke tokia scena teužima kelias sekundes. Baigto filmuko tenka laukti ištisus mėnesius. Tačiau blogiausia, kai prastai apgalvotas ir neparuoštas užsiėmimas atskleidžia mūsų bejėgiškumą, ir mes negalime suprasti, kokią užduotį paskirti vaikui, ar, dar blogiau, suvokiame, jog tai, ką paprašėme padaryti, mums visai netinka.
Kad viskas pavyktų, mums trūksta laiko ir dėmesio. Greitai paaiškėjo, jog dviejų valandų trukmės užsiėmimas – tik ledkalnio, slypinčio po vandeniu, viršūnė, ir norint paruošti tokį užsiėmimą, būtina sugaišti visą dieną. Svajoju daugiau niekada nebeatvažiuoti į užsiėmimą nepasiruošęs. Duodu žodį, jog šiandien – paskutinis kartas, ir važiuoju į ligoninę. Pakeliui susiskambinu su kitais, kad susidarytume bent jau bendrą vaizdą, ką ir kaip darysime. Laikui bėgant aiškėja, kad, norint suspėti kas kartą tinkamai pasiruošti, reikia išeiti iš pagrindinio darbo – užsiėmimų su vaikais vis daugėja. Darbuotis persikeliame į studiją.
Dauguma vaikų į užsiėmimus ateina su lašelinėmis. Aukšti metaliniai strypai valandų valandas visur juos lydi. Mažyčių riešiukų link tęsiasi lankstūs vamzdeliai. Visos lašelinės skirtingos. Kai kurios begalinės, kai kurios nepastebimos, kitos – užtikrintos, dar kitos – pavargusios. Vienoje lašelinėje sunkūs, lėti, kitoje – greiti, lengvi lašai: kapt, kapt, kapt. Riešai apvynioti bintu. Galima įsivaizduoti, jog šie berniukai išties yra boksininkai – rankos apvyniotos, galvos plikos, veidai liesi. Ant daugumos veidų kaukės – imunitetas susilpnėjęs, jokiu būdu negalima pasigauti netgi paprasčiausios slogos.
Kai kurie vaikai taip smarkiai nori kurti filmukus, jog į užsiėmimus ateina net tada, kai jaučiasi labai blogai. Antonas iššliaužia iš palatos po chemoterapijos, regis, vos gyvas. Jį krečia, ir akivaizdu, jog jam prireikia daug pastangų sulaikyti pykinimą. Kokie gi čia filmukai: „Tu, drauguži, geriau eik, pagulėk, nes esi visas žalias. Mes juk čia atvažiuojame kiekvieną savaitę – visai netrukus vėl pasimatysime, nurimk“. Tačiau Antono neįkalbėsi, jis jau čiupo pieštuką ir piešia pagrindinio herojaus perspektyvas – veidą, profilį, tris ketvirčius. Antonas dirba neskubėdamas. Praėjus pusvalandžiui pastebiu, kad Antonas atrodo visaip kitaip: jis užkrečiamai juokiasi ir mėtosi trintuku.
Iš pradžių sunku patikėti, jog mūsų užsiėmimuose vyksta tokie persimainymai, tačiau vėliau pastebiu tai vis dažniau...
Visą istoriją skaitykite naujos leidyklos „forSmart“ išleistoje knygoje „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Knyga bus pristatyta vasarį Vilniaus knygų mugės metų, o iš karto po mugės pasirodys ir knygynuose.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
