Beveik prieš dvidešimt metų, kai pirmą kartą Lietuvoje krūties vėžiu sergančios moterys iš Šiaulių dalyvavo televizijos laidoje ir atvirai prašneko apie savo ligą, tai atrodė didvyriškas žingsnis, nepaprasta drąsa. Šiandien tos drąsuolės, prisimindamos savo poelgį, šypsosi ir sako, jog kažkam reikėjo pralaužti tylos ledus.
Taip jau yra šiuolaikiniame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, kad vėžys - o tai yra didelė grupė piktybinių ligų - tampa vis didesnė problema ne tik sveikatos sistemai, bet apskritai visai žmonijai. Tai - ir ekonominė, ir socialinė, ir psichologinė problema. Ir niekur nuo tos problemos nepabėgsime.
Paskaičiuokime – Lietuvoje gyvena apie 80 tūkstančių sergančiųjų vėžiu, o šie žmonės turi šeimas ir platesnį giminių bei draugų ratą. Padauginkime šį skaičių iš mažų mažiausiai dešimties ir gausime paprastą rezultatą: apie milijonas Lietuvos gyventojų betarpiškai žino, kaip atrodo ši liga, ką reiškia išgirsti diagnozę, kaip sunku susidoroti su stresu, kaip nelengva praeiti visus gydymosi etapus ir kaip norisi sulaukti gerų gydymo rezultatų.
Tačiau kas gi yra kitoje medalio pusėje – ką gali šiuolaikinis mokslas ir medicina kovoje su vėžiu? Ar žinome, kaip tiksliai naudojant šiuolaikines technologijas diagnozuojamas milimetro skersmens piktybinis navikas, kaip kiekvienas pacientas gydomas jam individualiai sudėliotu gydymo planu skiriant chirurginį, medikamentinį, spindulinį ir kitus gydymo būdus, kokia didelė specialistų komanda dirba vardan kiekvieno susirgusiojo, nežiūrint to, kokios stadijos liga būtų jam diagnozuota, ką veikia įvairių sričių mokslininkai, ieškodami naujų būdų ir kurdami naujus metodus vėžiui gydyti?
Šiandien nebėra negydomo vėžio, visose ligos stadijose žmogui yra suteikiama pagalba. Dažnai itin sunkiose ligos situacijose gydymo rezultatai pranoksta ir pačių gydytojų lūkesčius. Drįstu manyti, jog tai ir yra tas „stebuklas“, kuris įvyksta gydytojo, ligonio ir jo artimųjų pastangų sinergijos dėka. Labai svarbu tikėti „stebuklais“ šiais laikais, bet, svarbiausia, pasitikėti gydytojais.
Galvoju apie savo tetą, mamos seserį, kurios devyniasdešimtmetį švęsime ateinantį rudenį. Jai prieš dvidešimt metų buvo diagnozuotas piktybinis vėlyvosios stadijos žarnyno navikas: pati buvusi gydytoja nesupanikavo, ramiai atlaikė visus gydymo etapus. Tik stojus į vieną barikadų pusę kovoje su vėžiu galima tikėtis sėkmės, ne kitaip. Norėtųsi, kad frazę „Ačiū, Daktare!“ galėtų ištarti kuo daugiau žmonių.
Ir dar. Būtina kalbėtis, išmokti bendrauti įsijungus teigiamo dažnio bangas. Nebijokime onkologų, nes labai svarbu kreiptis laiku, klauskime, tikrinkimės profilaktiškai, nemokime ranka į sveikos gyvensenos patarimus.
Nežiūrėkime vieni į kitus kaip į priešus, kai ištinka bėda. Negalvokime, kad kažkas kitas kaltas dėl to, kad susirgome, neeikvokime savo jėgų blogoms mintims.
Bendraukime.
Juventa Sartatavičienė yra Vilniaus universiteto Onkologijos instituto atstovė spaudai
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
