Nepykit, jei kas netiks jums, esat laisvi mąstyti ir susidaryti tokį sąrašą patys. Pradedam:
1) nuosaikumas – yra piktų ir kvailų komentatorių, kurie mėgsta barti, kad lietuviai tyli, leidžiasi išnaudojami, nesukyla ir neina su šakėmis versti juos engiančios valdžios. Nesutinku su jais ir manau, kad istorija jau yra parodžiusi, jog lietuviai sugeba susivienyti tada, kai iškyla pavojus šalies valstybingumui ar jų pilietinėms teisėms. Nuosaikumas juk atsiskleidžia tada, kai supranti, kad ne visada patinkantys valdžios sprendimai ir reformos yra ir dalies rinkėjų atsakomybės reikalas. Kitaip sakant, džiugu, kad blogiausia, ką turime, yra pikti interneto komentarai, o ne beprasmiškos riaušės ir sumaištis gatvėse.
2) pagarba valstybei ir valstybingumui – kad ir kaip bardami visus aplinkui didžiuojamės savo valstybe, visais jos piliečių pasiekimais sporte, kultūroje, moksle ir istorijai pasisukus mums nepalankia linkme esame pasiruošę ginti ją ir saugoti nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją. Apie pagarbų santykį daug pasako ir tai, kad karalius Mindaugas mums ypač svarbus ne tik tuo, kad jis toks vienintelis Lietuvos istorijoje, bet ir tuo, kad ko karūnavimo diena mums yra tam tikras valstybingumo atspirties taškas, apibrėžiantis ilgalaikį siekį.
3) noras būti geriausiems – ne ypač džiaugiamės konkurencija ir tuo, kad dėl penkiasdešimties pilkų sovietinių metų esame priversti vytis Vakarų Europą, bet visada norim būti geriausi ir dažnai stengiamės ne tik kalbomis, bet ir darbais. Džiugu, kad užsieniečių kalbos apie lietuvių darbštumą pritaikomos ne tik juodiems darbams, bet ir verslo ar mokslo technologijų srityse. Pralošę krepšinyje ar kam nors nepavykus versle paverkiam, bet po kurio laiko vėl įjungiam tą puikų „mes turim būti geriausi“ režimą ir vėl kimbam į tikslą.
4) geras humoro jausmas – savybė, dėl kurios galite daugiausia prieštarauti, bet manau, kad lietuviai turi puikų juodą humorą, kuris dažnai atsiskleidžia mums bambant dėl nesėkmių ar stengiantis suprasti, kodėl mes vis dar nesam tokie geri, kokius save matome. Mano subjektyvią išvadą patvirtina ir tai, kad mes turėjom nuostabų „Radioshow“ fenomeną, o tokie veikėjai, kaip „Umbilical Brothers“ Lietuvoje sulaukia tiek pat, o gal ir daugiau populiarumo nei visokie sovietiniu naftalinu dvelkiantys galkinai ar petrosianai.
5) kritiškumas – galima diskutuoti, ar visada tas kritiškumas yra motyvuotas, ar dažnai jis nėra tik iliuzija, kuri pridengia valstiečio panieką ir pavydą daugiau turinčiam ir sugebančiam, bet mes mėgstam kritikuoti ir darom tai tikrai neblogai. Kritinis mąstymas, nusikratęs sovietinio marksistinio pelėsio, po truputį vis labiau skleidžiasi ir mes troliname ir užmėtome argumentais jau ne tik vienas kitą, o ministres ir ministrus, vis daugiau einame į viešumą ir konstruktyviai kalbame apie dalykus, kurie mums atrodo klaidingi.
6) susidomėjimas savimi – lietuviai mėgsta kalbėti apie save ir dar labiau mėgsta, kai apie juos kalba kiti, taip lyg užtvirtindami lietuvišką tapatybę. Atrodo, kad joks čia geras dalykas, skamba kaip nemenkas šovinizmas, tačiau aš manau, kad jei tas susidomėjimas nevirsta provincialiom apkalbom ir idiotiškais pykčiais, jis dažnai tampa reformų varikliu. Kuo daugiau mes gebėsime konstruktyviai save analizuoti ir matyti galimybes keistis, tuo geriau bus mums patiems. Be to, tas susidomėjimas savimi galiausiai palaiko ir mūsų valstybingumo idėjos tvirtumą, taip kad to gėdytis nereikėtų.
7) drąsa – nuo Saulės, Durbės, Žalgirio, Oršos mūšių iki Sausio 13-osios... įrodinėti, kad lietuviai yra drąsūs, nereikia. Tam užtenka tik peržvelgti mūsų karų ir pasipriešinimo okupantams istoriją. Drąsios ir veržlios tautos įvaizdis mums tikrai neblogai tinka, tačiau nereikia pamiršti, kad drąsos šiais laikais reikia ir politiniams sprendimams, pilietiškumui, kovai už žmogaus teises ir demokratiją. Reikia tikėtis, kad lietuviai sugebės ir toliau tęsti šią puikią drąsa ir ryžtu laimėtų kovų tradiciją.
8) gebėjimas prisitaikyti prie esamų sąlygų – nemaišykite to su sovietiniu prisitaikėliškumu ar tapatybės atsisakymu. Kalbu apie lietuvių imlumą kitoms kultūroms, kalboms, tradicijoms, gebėjimą perimti geras savybes ir jas pritaikyti. Lietuviai emigrantai sugeba greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų ir kurti sėkmės istorijas, kuriomis privalome didžiuotis ir išmokti pamoką, kad prisitaikyti galima ir esant namuose. Ekonomikos, kultūros ar net kalbos uždarumas niekada neduos tokių gerų rezultatų, kaip gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir taip dar labiau sutvirtinti savo tapatybę.
9) kultūra ir jos poreikis – kad ir ką besakytume apie tai, kad lietuviai yra paveikti prastos rusiškos kultūros, nenori tobulėti ir matyti alternatyvų, bet sveikoji visuomenės dalis turi puikų kultūrinį skonį ir vis labiau jį ugdo, plėsdami mąstymą Vakarų civilizacijos link. Nekalbu jau apie tai, kad mes turime tikrai nemažai profesionalių kultūros atstovų, kurių darbai labai vertinami užsienyje. Problema čia tik ta, kad mirkdami savo sultyse prarandame perspektyvos pojūtį ir dažnai nepastebime ar neįvertiname to, kas pašaliečiui atrodo patrauklu ir vertinga. Žodžiu, talento, idėjų ir noro veikti mums pakanka, net pradeda trūkti erdvės plėstis.
10) laisvė ir jos siekis – galima teigti (o aš tai dažnai ir garsiai skelbiau), kad lietuviai dar nėra atsikratę baudžiauninko mentaliteto. Tačiau mūsų tylią meilę valstybei visada lydėjo ir laisvės troškimas. Aišku, ta laisvė visų pirma mums yra bendra – tautos laisvė, bet vis labiau įsitraukiant į vakarietiškos kultūros erdvę darosi svarbu ir individo laisvės apibrėžimas, ir jos išlaikymas. Atsiranda vis daugiau viešų diskusijų ir poreikio reikšti savo pažiūras, kartu (gal iš lėto, bet) ir pagarba kito nuomonei. Šis sąmonėjimo ir laisvėjimo procesas ypač džiugina, ir todėl aš galiu drąsiai pasakyti, kad didžiuojuosi esąs lietuvis.
https://pauliusgritenas.wordpress.com/
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
