Keli pavyzdžiai.
„Sumokėsite kitą kartą“
Vėluoju į darbą. Turiu kokias 10 minučių nuvažiuoti pusvalandžio kelią. Bėgu į autobusą. Atbėgu, manęs palaukia. Tai 05 maršruto autobusas, privatus. Kuprinėje ieškau piniginės, kad sumokėčiau 2 litus. Moteris su stora pinigine ir aparatu bilietui spausdinti stovi šalia manęs ir laukia. Viena minutė, dvi. O piniginės kuprinėje kaip nėr, taip nėr. „Palikau namie!“ - vis skaudžiau tvinksi mintis.
„Atleiskit, palikau piniginę namuose, - sakau priėjusi prie į savo krėslą atsisėdusios bilietų pardavėjos. - Gal galiu pervesti pinigus į sąskaitą?“
Ji be jokio priekaišto nuramina: „Nieko tokio. Sumokėsite važiuodama kitą kartą.“
Dar sykį pasiklausiu, gal yra galimybė atsiskaityti per banką – jausiuosi blogai likusi skolinga. Bet ji nenusileidžia. Matyt, 2 litai nėra tokie brangūs, kad moteris kvaršintų galvą sau ir man. Viskas gerai, važiuojam toliau.
Esu laiminga. Kaskart, kai pravažiuoja 05 maršruto autobusas, pagalvoju: jei ištiks bėda, žmonės padės. Ir, aišku, pakartoju sau mintyse, kad kai vėl važiuosiu privačiu autobusu, nepamirščiau sumokėti 4 litų. Skolą svarbu grąžinti!
Ištraukė iš griovio
Kitas nutikimas – taip pat kelyje. Vairuoju. Žiema, aplink – sniego pusnys, ką tik dar ir šviežiai pasnigę. Keliaujame į Baltriškių kaimą Zarasų rajone. Kelias vingiuotas ir siauras.
Važiuoju 40 km/val. greičiu. Kelio paviršius tarsi sviestu pateptas. Užtenka nedidelio posūkio, ir mes – žemagrindė „Honda Civic“ ir trys merginos – apsisukame 180 laipsnių kampu ir nučiuožiame į griovį.
Vėlaus vakaro tamsą skaidrina mėnulis ir įjungtos pro sniegą šviečiančios mano automobilio lempos. Mėginu išvažiuoti savarankiškai. Ir vis galvoju – tokiame užkampyje niekas mūsų iki rytojaus ryto nepastebės! Be to, reikės traktoriaus, kad mus ištemptų.
Iš kažkur kelyje atsiranda vaikinas su dviračiu. Jis mėgina po priekiniais ratais primesti visokių šakalių, kad mašina išjudėtų. Po dešimties minučių, kai nieko nepavyksta, vėl liekame vienos. Tačiau tik trumpam.
Pro šalį pravažiuoja į mano „Hondą“ panašus trantelis. Sustoja. „Kuo jis gali padėti? - suabejoju. - Juk pats įklimps!“ Vairuotojas, gal 30-metis vyras, paaiškina, kad visi keturi jo automobilio ratai - varomi. Paaiškina, kaip mane temps ir į kurią pusę susukti vairą. Padarau viską, kaip paaiškino. Po minutės jau vėl visais keturiais ratais stoviu ant kelio.
Esu priblokšta žmogaus gerumo. Už pagalbą jis nieko neprašo. Tik palinki gero kelio!
Skubėjo traukti iš vandens
Trečias mano pasakojimas – apie gelbėtojus. Turiu pakratyti savo atmintį, kad prisiminčiau šią istoriją. Viskas vyko prieš kelerius metus, kai dar buvau jauna ir paika, deginausi nudistų pliaže. Norėjau įdegti! Prie gelbėtojų bokštelio kybojo geltonos ir raudonos spalvų vėliava. Maudytis nebuvo galima. Bet kadangi mačiau, kad maudėsi kiti, maudžiausi ir aš.
Labai mėgstu jūroje šokinėti per bangas. Tądien jos buvo ypač didelės. Džiaugiausi iki akimirkos, kai kojos jau nelietė dugno. Tuomet dar nelabai mokėjau plaukti. Vanduo virto mano priešu – traukė mane gilyn į jūrą, o aš, rodos, nieko negalėjau padaryti. Ėmiau šauktis pagalbos.
Mačiau, kad žmonės ant kranto mane pastebėjo. Vienas vyras mėgino prie manęs priplaukti, bet bangos buvo per stiprios. Rimtai išsigandau! Pradėjau galvoti apie mirtį. Užsimerkiau.
Vienintelis dalykas, ką gerai mokėjau daryti vandenyje, tai plaukti nugara. Apsiverčiau ir ėmiau kapstytis. Taip stipriai, kaip niekada. Nežiūrėjau, kas dedasi aplinkui, tik laikiau nosį virš vandens, stipriai mosavau kojomis ir rankomis. Kai pajutau, kad galiu išsilaikyti ant vandens, baimė praėjo, ėmiau žvalgytis, ar krantas artėja.
Didelė laimė užplūdo, kai pamačiau, kad artėju prie smėlėtos pakrantės. Stipriai kvėpavau ir dėkojau Dievui, kad viskas eina į pabaigą.
Išlipusi į krantą ir atsipeikėjusi pradėjau piktintis: „O kur buvo gelbėtojai, kai aš skendau? Kodėl jie neatplaukė? Ar nudistų pliažas apskritai stebimas gelbėtojų?“
Kitą dieną tarsi tarp kitko užėjau į gelbėtojų bokštelį. Paklausiau, ar vakar niekas neskendo nudistų pliaže.
„Taip, skendo. Jauna mergina. Plaukėme jos gelbėti. Bet pamatėm, kad pati išplaukė į krantą.“
Užliejo džiaugsmas. Jei nebūčiau išsikapanojusi, gerieji gelbėtojai būtų mane ištraukę! Nebuvau palikta likimo valiai! Aišku, apsidžiaugiau ir dėl to, kad jiems nereikėjo manęs traukti. Buvau vien Ievos kostiumu! Būtų truputį nejauku ir man, ir galbūt patiems gelbėtojams.
Galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie tai, kaip žmonės padėjo didelėse ir mažose bėdose. Tokių nutikimų daug. Labai malonu ir smagu juos pastebėti ir prisiminti. Galima būtų rašyti gerų nutikimų dienoraštį! Ir jei kartais suabejočiau, ar tikrai lietuviai - geri žmonės, užtektų atsiversti ir paskaityti! Manau, ši „Bendraukime“ kampanija – būtent tam. Kad nepamirštume, kokioje geroje, gerų žmonių šalyje mes gyvename.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
