Man įdomu, kokiomis akimis į savo turgelius žiūri lietuviai. Kokios asociacijos ateina į galvą? Gal „šlykštu“, „sąvartynas“, „šlamštas“? Kitiems į galvą gali ateiti žodžiai „ekonomiška“, „naudinga“ ar netgi „kokybiška“. Bet ar manote, kad kuriam nors lietuviui Kalvarijų arba Gariūnų turgūs yra „egzotiški“?
Man tie turgūs egzotiški – gimiau ir visą gyvenimą gyvenau Niujorke, kur ilgą laiką turgų, panašių į lietuviškus, lyg ir nebuvo. Sendaikčių būdavo kur nusipirkti, bet maistas daugiausia būdavo (ir tebėra) pardavinėjamas parduotuvėse. Šviežių kaimo produktų turgūs tapo viešai puoselėjamu verslu gal tik pastarąjį dešimtmetį. Bet šis verslas Niujorke išsivystė dėl visai kitų priežasčių ir visai kitai vartotojų grupei nei Lietuvoje.
Lietuvos turgų ir turgelių vertė yra ta, kad jie panaikina milžiniškų maisto prekių įmonių tarpininkavimą. To rezultatas – žemesnės kainos. Antra, prekės turguose gali būti kokybiškesnės. Žinoma, kokybė sunkiai įvertinama – tai priklauso nuo prekės. Tai gali būti ekologiški kaimo obuoliai, rankų darbo vilnonės kojinės arba nepaprastai gardūs rūkyti lašiniai „be jokių e“. Dažniausiai tai būna kokybiškesnės prekės, kurios dėl mažesnio verslo masto kainuoja mažiau. O jei kokybės nėra, turguje vis tiek galima tikėtis bent žemesnių kainų ar galimybės derėtis.
Lietuvos didžiosiose įmonėse tokias prekes pardavinėti dažnai tiesiog neapsimokėdavo. Dėl šių priežasčių Lietuvoje visada gyvuodavo turgūs, ir jiems tik į naudą tai, kad Vakarų pasaulis staiga pamišo dėl „ekologiškų“ produktų. Tačiau „Maxima“, „Rimi“, „Iki“ ir „Norfa“ taip pat sureagavo. Jų parduotuvėse atsirado gamykliniuose plastmasiniuose pakeliuose susukti „ekologiški“ produktai ir iškilo prekybos skyreliai, kuriuose ant kaimą primenančių medinių sijų kabo dešros, skilandžiai ir sūriai. Bet daug kas ir toliau tokias prekes perka turguose.
Šią ekologiško maisto paklausos bangą patyrė ir mano gimtasis Niujorkas, kaip ir visos JAV. Bet turgelių, kurie patenkintų ekologiškų prekių paklausą, nebuvo. Kodėl? Niujorke juos rengti nepaprastai brangu, ypač centre. Miestui reikia mokėti už nuomą ir leidimą, tačiau šie mokesčiai palyginti pigūs. Miestui taip pat reikia sumokėti už įvažiavimo į miesto malonumą. Taigi negana to, kad ūkininkai turi iš tolimesnių valstijų arba apskričių atvežti savo prekes – jie prie tilto ar tunelio į miesto centrą turės sumokėti ne mažiau 13 dolerių už kelionę į vieną pusę. Kainos kyla už kiekvieną papildomą sunkvežimio arba priekabos ašį.
Vis dėlto rengti turgų miesto centre verslininkams apsimoka. Turgaus maistas madingas ir turgų valdytojai tai žino. O miesto centre gyvenantys žmonės turi pinigų ir noro pirkti madingiausią maistą. Tokie ir yra Niujorko turgūs. Prie aukštų prekių kainų pirkėjams primenama, kad jie perka ekologiškus produktus tiesiai iš ūkininkų rankų. Niujorke vartotojai skatinami pirkti vietos gamybos produktus, kurie laikomi ypač vertingais. Sumanesni ūkininkai taip pat parašo savo daržovių veisles arba kuo jų produktas ypatingas. Taip pateisinamos kainos, kurios kartais būna žymiai aukštesnės nei parduotuvėse.
Tad Niujorko turgūs skirti tiems, kurie sutinka išleisti daugiau pinigų – žmogus gali paskutinį centą išleisti dėl neapčiuopiamų ypatybių - „ūkininko gamyba“, „vietinė gamyba“. Dėl to nudžiugau Lietuvoje radęs turgelius, kuriuose kokybiškos ūkininkų prekės kainuoja mažiau.
Tiesa, svarbi išimtis Niujorke – jūrų gėrybių turgūs. Vandenyno pakrantėje esantis miestas yra patrauklus ir parankus verslo centras žvejybos įmonėms. Trumpo galiojimo šviežioms jūrų gerybėms bei žuvims puikiai tinka turgaus verslo modelis. Turguose apsiperka ne tik žuvį bei jūrų gėrybes mėgstantys žmonės, bet ir restoranų vadovai aprūpina savo įstaigų virtuves. Tokie turgūs Niujorke turi ilgą istoriją.
Kita išimtis – sendaikčių turgūs. Jų visada būdavo Niujorke, bet jie neseniai JAV išpopuliarėjo. Jų sėkmę pabrėžia reperio Macklemore klipas „Thrift Shop“. Tačiau Niujorke, verslo sostinėje, kai kurie blusturgiai ir dėvėtų drabužių parduotuvės pradeda paklusti neišvengiamiems ekonomikos dėsniams: kyla paklausa, kyla ir kaina. Jų produktai „hipsterių“ kultūroje tapo tokie populiarūs, kad kai kuriose parduotuvėse dėvėti drabužiai dabar brangesni už naujus.
Vedamas smalsumo vieną dieną užsukau į vietinį blusturgį – pirmą kartą tokį mačiau savo rajone Niujorke. Ten buvo galima rasti visokių dėvėtų paltų, batų, megztinių, suknelių, papuošalų, buities reikmenų – maždaug trigubai didesnėmis kainomis nei parduotuvėje. Pavyzdžiui, aptikau padėvėtus kareiviškus batus, kurie kainavo 250 dolerių! Aš būčiau galėjęs naujus nusipirkti sumokėdamas ne daugiau kaip 120 dolerių.
Aišku, yra ir normalių sendaikčių krautuvėlių, kuriose galima rasti tą vieną tobuliausią drabužį ar kitą daiktą. Vis dėlto daugėja ir tokių krautuvių, kuriose senos prekės pardavinėjamos brangiau. Dar neaišku, kada ir kaip baigsis šis sendaikčių kainų bumas.
Bent jau kol kas visai kitaip yra Vilniuje. Kiek teko matyti net ir labiausiai išpuoselėtose Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti madingų, kokybiškų ir pigių drabužių.
Įsitikinau, kad didmiesčio turgaus kainas iš karto paveikia verslo taisyklės – jos kyla iki aukščiausios Niujorke galimos kainos. Aukštos kainos puikiai tinka verslininkams, bet ne paprastiems gyventojams. Niujorko turguose buvau retas svečias, o Vilniaus turgavietes aplankau dažnai.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
