O aš gimtinės privalumus įžvelgiu ten, kur viskas lyg ir savaime suprantama bei kasdieniška. Ir nereikia man skambių „The New York Times“ straipsnių tam, kad galėčiau pasidžiaugti žiemišku šaltuku ir baltomis pusnimis, o praėjus pusmečiui – degintis gan kaitrioje saulėje.
Po varginančių vasaros karščių galima gėrėtis besispalvinančiais rudenėjančiais medžiais, o po žiemos – džiaugtis pradedančia žaliuoti gamta.
Suprantu, kad daugelis gerbiamų tautiečių dabar purkštaudami galvoja: „Rado kuo džiaugtis kvailelis.“ Dėl kvailelio nesu tikras, bet dėl džiaugsmo – tikra tiesa. Džiaugiuosi galėdamas pajusti visus metų laikus.
Anksčiau tikrai nedažnai pagalvodavau apie tai, kad reikia mėgautis sniegu (ne tik pirmuoju). Mintys apsivertė, kai vienas niujorkietis mums vaikštinėjant Vilniaus gatvėmis pasakė, kad tokį baltą sniegą jis yra matęs tik Lietuvoje. O Niujorke sniegas labiau pilkas nei baltas.
Man patinka, kaip lietuviai sugeba susitvarkyti su žiemos keliamais nepatogumais. Kai iškritus didesniam kiekiui sniego kai kurie Europos oro uostai būna paralyžiuoti, mūsiškiai dirba kaip dirbę. Sniegas yra toks natūralus dalykas, kad nei mes juo labai džiaugiamės, nei mes jį labai keiksnojam. Mes su juo gyvenam.
Aišku, kyla minčių, kad žiemai jau pats laikas būtų pasitraukti ir neužsibūti iki pat balandžio, bet... kuo labiau lauksim pavasario, tuo labiau džiaugsimės jam atėjus. Tiesiog reikia daugiau optimizmo ir mažiau niurzgėjimų dėl nesibaigiančios žiemos bei, žinoma, dėl didžiausio lietuvių nepasitenkinimo objekto – šildymo kainų. Skundai, nepasitenkinimo šūksniai ir negatyvios emocijos neatneša tiek naudos, kiek galėtų atnešti šypsenos.
Kas jaučia didelę antipatiją žiemai ir sniegui – šturmuoja saulėtus kraštus. Aišku, neretai tokie šturmuotojai vasaromis mėgsta iškeliauti kur nors į kalnus, paslidinėti. Nes „Lietuvoje nėra nei normalios žiemos, nei normalios vasaros“.
Aš manau priešingai. Vasaros mūsų irgi geros, tokios pat geros, kaip ir žiemos. Su visais privalumais, bet be didelių kraštutinumų. Žinoma, vėl kažkas gali pradėti burbėti: „Kokia čia vasara, nė pasidegint padoriai negalima...“
O tais retais kartais, kai termometro stulpelis kilsteli virš 30 laipsnių padalos, įtariu, tos pačios personos vėl lieja savo nepasitenkinimą: „Virina ta saulė be saiko, nespėju daržų laistyt, visas jau derlius iškept baigia.“ Ir taip sukasi tas uždaras ratas.
Galima pabandyti suvokti, kad yra tokių šalių, kur toks kepinimas būna ištisus metus. Ir tada pasidžiaugti, kad gal ir nėra taip jau bloga čia gyventi. O jei ne taip jau ir bloga, tai gal net ir gera?
Tokia jau mes tauta, kad mums reikia besti pirštu į tai, kas gera, nes kažkodėl sugebame išknisti tik blogus dalykus.
Bet metų laikų (ne)mėgimas yra subjektyvus dalykas. Galime mėgti speigą ar kaitrą. Galime jų nekęsti. Tik vargu ar galėtumėme nesidžiaugti tuo, kad Lietuvą aplenkia didžiausios stichinės nelaimės.
To keisto 2004 metų virptelėjimo net nesinori vadinti žemės drebėjimu. Esame pavydėtinai saugioje seisminėje zonoje.
Ar kartais kokį stogą apiplėšantį viesulą galime pavadinti stichine nelaime, kai tuo metu už Atlanto siaučiantis tornadas skraidina automobilius ir gabalais išdrasko namus?
Pamaryje gyvenantys žmonės žino, kad kasmet bus potvynis, ir gyvena tam pasiruošę. O kaip pasiruošti cunamio bangai, kuri naikina viską, kas tik pasitaiko kelyje?
Didžiausia ugnikalnio sukelta problema, kurią galėjome pajusti – kurį laiką sutrikdyti skrydžiai virš Europos. Ir nepanašu, kad kas nors artimiausiu metu mus kėsintųsi užlieti lava.
Aš irgi lietuvis. Mano galvoje irgi yra negatyvių minčių. Tačiau kviečiu bent kartą pabandyti apie Lietuvą išsakyti tik teigiamus dalykus – turbūt visi turime kažkokią priežastį, kodėl Lietuvoje gyventi gera.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
