Su kuo šiandien kariausiu, visada priklausė nuo filmų, kuriuos tuo metu rodė per televiziją. Kai ekrane mirgėjo keturių šaunių tankistų veidai, aš baisiai troškau turėti tanką. Ir štai – radau po eglute. Tačiau netrukus mano tanką sugraužė šuo, prieš tai nukandęs galvą ir vienam į vidų įsiropšti nespėjusiam Lešekui.
Pavojingiausios misijos vykdavo džiunglėse ant palangės – čia augo net trys baisiai spygliuoti kaktusai ir galingas alavijas, kurio priedangoje priešai dažniausiai surengdavo pasalą. Manevrams nebuvo daug vietos. Palangė buvo siaura ir nuo jos nukritęs karys atsidurdavo ant ketaus radiatoriaus, kuris žiemą būdavo taip įkaitęs, kad ištirpdavo visi plastilininiai ordinai ir antpečiai – apdovanojimų niekas negrąžindavo, reikėdavo vėl pasižymėti tarnyboje, parodyti neeilinę narsą ir sugebėjimus, kurių pavyzdį pateikiau anksčiau.
Vis dėlto visi mano kareiviai suvokė, kad svarbiausia – ne ordinai. „Nugalėk save ir nugalėsi visą pasaulį“, – kartodavau jiems pergalės pradžiamokslio tiesą. Klausydavo nejudėdami.
„Blogas karys, kuris nesvajoja tapti generolu... O apie ką nesvajoja blogas generolas?“ – imdavo jie diskutuoti valydami ginklus.
Paliaubos stodavo tada, kai abi kariuomenės nusilpdavo taip, kad per fronto garsus išgirsdavau, kaip draugai už lango mane kviečia į lauką. Žinoma, buvome per maži, kad atlaikytume puolimą Manerheimo linijoje, todėl aktyvus karas vykdavo tik vasarą. Nors iš šono tai galėjo atrodyti kaip slėpynės, tačiau kiekvienas iš mūsų turėjo bent menkiausią revolveriuką, kuris galėjo šaudyti greičiau ir garsiau už „Kalašnikovą“, taip, kad aidėjo visas kiemas – priešą nukaudavo tas, kuris pirmas surikdavo.
Sakytumėt, su tokia patirtimi tik sulauk 18 metų ir keliauk į desantininkų būrį arba interneto komentarų rašyti. Galbūt.
Tačiau mano kelias pasuko kitaip. Atradau kitas karo formas. Ir mano vaikystės aistra neišblėso. Sužinojau, kad tokių karių kaip aš – pilnas pasaulis.
Franzas Beckenbaueris prieš Johaną Cruyffą, Diego Maradona prieš Angliją, Pelė prieš Katę, Tomas prieš Džerį ir t. t. Nereikia būti profesoriumi Donskiu, kad pasakytum, jog Francesco Totti ant peties ne šiaip sau išsitatuiravęs gladiatorių. Vyrai žaidžia mirtį: kovok iki paskutinio prakaito, mirk aikštėje, žudančiai smūgiuok, nesigailėk priešininko, neatsipalaiduok, strategija-gynyba-puolimas, tai – daugiau negu žaidimas. O kur dar paradai, vėliavos, himnas!
Žinoma, futbolas Lietuvoje neišsprogdina stadionų. Užtat daugybė kitų apkasų, kuriuose prakaituoja karštinės apimti sirgaliai.
Lietuvos frontai ir apkasai – ypatingi. Niekur kitur tokių nerasi. Žinoma, juose galima sutikti ir visiškai proto netekusių ligonių, kurie mėto plytas į autobusus, kalba apie Novą Romą ir iškrypėlius, laužo kėdes ir yra pasirengę gerti kraują.
Tačiau, jeigu žinai, kur plyti minų laukas, gali ten neiti, ar ne? Kaip sako kinų išmintis: geriausias būdas išsaugoti sveikatą – nevaikščioti tamsiomis gatvėmis.
O tamsių gatvių yra ir Kaune, ir Vilniuje, ir Panevėžyje, ir Balbieriškyje. Arba kaimuose, kurių vaikinai važiuoja kibinti kito sodžiaus merginų ir dėl to kyla muštynės. Anot mano senelio, labiausiai per tokius mūšius nukentėdavo tvorų štanketai. Bet tai jau – testosterono zona. Čia vaikystė baigiasi ir prasideda patinų grumtynės dėl statuso, dėl valdžios. Švelnus karas virsta kruvinu. Štai kaip mano mūšyje matuojamas saikas.
Kaip sako mano patirtis: šiltas kraujas – tai ne išsilydęs plastilinas.
Italijoje – nuostabus maistas, Prancūzijoje – vynas, Ispanijoje – paplūdimio saulė. Bet jeigu tuo mėgausiuosi be saiko? Būsiu saulėje iki pūslių nudegęs, apsišlapinęs girtas bambizas. Tas pats su karu Lietuvoje – reikia saiko. Prieš pradėdamas žaisti karą, turi išmokti suvokti, kada dirginamos emocijos, o kada žalojamas kūnas. Nueik į „Siemens“ areną ir pajusi, kaip užveda vieningai dainas traukianti ir plojanti minia. Pamirši visas blogas mintis. Galbūt ir pačiam kils nors pabėgioti, pamėtyti į krepšį, pajudėti.
Nes karas vien prie televizoriaus turi šalutinį poveikį. Aš, pavyzdžiui, būna, atsibundu naktį ir jaučiu, kad Jonui Valančiūnui su „Raptors“ šiandien prastai sekasi, nes kovoja ne su bet kuo, o su tikrais kariais – „Warriors“. Įsijungiu, pradedu žiūrėti, ir Jonas pataiko iš po krepšio, po to gynyboje atkovoja kamuolį, iš visų jėgų lekia į puolimą... čia vėl užmiegu. Iš ryto išgirstu, kad „Raptors“ pralaimėjo. O jeigu būčiau nesumerkęs akių, jeigu būčiau padūmojęs iki pabaigos? Greičiausiai tada A. Kašpirovskis mane tikrai susirastų per savo energetinius kanalus.
Karas suteikia milijonus progų išgyventi akimirką, per kurią prieš akis prabėga visas gyvenimas. Na, o jeigu karas vyksta aikštėje, tai viso gyvenimo istoriją jums akimirksniu papasakoja Nerijus Kesminas. Prisiminsite ir 1999 metų „Manchester United“ pergalę prieš Miuncheno „Bayern“, ir Materazzi pakirtusį Zidane'o smūgį 2006 metais. Kiekvienas naujas mūšis yra seno mūšio tęsinys.
Kada įvyko tas pats pirmasis susirėmimas, nežino niekas. Arba sako: na, aišku, kad viskas prasidėjo nuo „Žalgirio“ kovų su Maskvos CSKA. Arba nuo Šociko prieš Koroliovą. Arba Asadauskaitės prieš Rimšaitę. Arba... (įrašykite ką nors iš savo mėgstamos sporto šakos ir turėsit istoriją).
Nėra nieko maloniau, kai žaisdamas karą gali pasikelti savigarbą. „Tai ką, gavot į skudurus, Ispanijos kaimynai?!“ – rėkia vieni. „Šį kartą jums pasisekė, žaliosios paleistuvės!“ – atsako kiti ir pasiūlo pasinaudoti papildomu seksualinių paslaugų kompleksu. Kovoti pradeda ne tik krepšinio komandos, bet ir sirgaliai, ištisi miestai, galaktikos ir pataisos namų zonos.
Žinoma, žmonės skirtingi. Vieni karui, kaip ir nešvankiems anekdotams, labai jautrūs. Iš karto užsigauna, užpyksta. Jų žaislų dėžėje nebuvo kareivėlių ir šautuvėlių. Jie sako, kad karas yra baisus dalykas: „Paskaityk, gerbiamasai, Erichą Marią Remarque'ą, Anne Frank dienoraštį ir dar pažiūrėk „Gelbstint eilinį Rajaną“...
Kam tiek dramos, ponai?! Na, nemėgstate, tai nemėgstate. O kai sakote, kad krepšinis yra jūsų religija, norėčiau sužinoti, kada paskutinį kartą buvote tribūnose.
Užtat Lietuvoje daugybė žmonių, kurie supranta mano karo taisykles. Kovojame ir mokomės kartu. Kaip sakoma, truputis įtampos neleidžia užsnūsti prie vairo.
Broliai Kličko sakytų, kad tai – rengimasis bokso varžyboms. Turbūt. Juk geriausiai per dantį patraukti moka artimiausi draugai. Nežinomas, bet už drąsą plastilininiu ordinu ne kartą įvertintas karys pridurtų: svarbiausia nesulįsti į užpakalį.
„Kauno gatvės baisios – duobė ant duobės. Aš ir sakau, reikia nugriauti Kauną ir toje vietoje pastatyti miestą“, – sako man neseniai iš laikinosios sostinės grįžęs kaimynas vilnietis, veždamas mane į darbą per Žirmūnus.
„Cha, cha! – juokiuosi aš. – Kažin iš kur paimtum pinigų statyboms? Gal iš Valdovų rūmų?“ O jis ir įsižeidžia.
„Nejaugi tu rimtai čia dėl to Kauno?“ – bandau atsiprašyti ir sugalvoti dar kokį pokštą apie vamzdį Neries pakrantėje... Kai jis pradeda kvėpuoti, tęsiame pokalbį. Viliuosi, kad abu vienodai švelniai suprantame karą ir kaimynas nesustos ant tilto vidurio, kad numestų mane į Nerį. Privažiavęs žiedinę sankryžą vairuotojas pradeda dar vieną ataką: „Kas taip važiuoja?!! Dieve mano! Tikras asilas! Lenda kaip pamišęs, net posūkio nerodo! Tikriausiai kaunietis!“
„Tai žinoma! Juk iš numerio matyti! Atvažiuoja čia visokie, benziną degina, orą teršia, nesupranta sostinės taisyklių. Reikėtų drausti kauniečiams piko valandomis įvažiuoti į Vilnių...“, – priverčiu susimąstyti savo kaimyną. Tokio mano manevro šiame kare jis nesitikėjo.
„Gal paklausti jo ko nors apie krepšinį? – tyliai pagalvoju. – O gal verčiau apie lenkus?“ Miestų karuose ginklų daugiau negu chorų karuose! Čia gaideliu pagiedojęs priešo širdies nesuminkštinsi. Be to, pergalei pasiekti nereikia 5000 žiūrovų sms ir skambučių. Užtenka, pavyzdžiui, bokalo alaus vakare. Galbūt kaimynas apie tai jau galvoja? Juk plastilininiu ordinu jo tikrai nesužavėčiau.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
