Man gražu tai, kas yra lietuviška, kol nebūna perspausta ir įvilkta į tokį rūbą, kurio rytą net neužsidėtum. Gražios ir lietuviškos dainos, kol jas galima įvertinti ir išgyventi pačiam, nuolat nepridedant laivės ir kovų aspekto. Reikia džiaugtis savo lietuviškumu, jį skatinti, ieškoti kitų formų, tik neįstrigti.
Žinoti, kad esame laisvi, nesupančioti mintyse, nebijantys, yra gera, tačiau ar nuolatinis to kartojimas patvirtina šį teiginį? Atsigriebkime, jei manome, kad buvome nuskriausti, veržkimės į priekį dvigubai ir gal šiek tiek viršydami greitį.
Man pati gražiausia vasaros šventė vyksta Vingio parke, jos žingsniai girdisi Žalgirio stadione, o šventės spalvos mirguliuoja Vilniaus gatvėse. Tai – Dainų šventė.
Ją prilyginčiau kitoms valstybinėms šventėms, kurias kartais švenčiame sukarintomis nuotaikomis. Tačiau ši šventė apsieina be radikalų, be prieštaringų šūkių, joje nesisukioja politikais prisistatantys įvairaus plauko veikėjai, su keistu prieskoniu ir kvapu.
Gražiausia tai, kad finalinę Dainų šventės dieną švenčia visi, o eitynės, kuriose dalyvauja dainininkai, šokėjai ir orkestrai nei iš tolo nepanašėja į sukarintus valstybinių švenčių minėjimus. Ypač policijos pareigūnų skaičiumi.
Žmonės tiesiog džiaugiasi galėdami dainuoti chorinę muziką.
Žinoma, tarp tokios masės žmonių yra ir tokių, kuriems tai tiesiog linksmas išvažiavimas iš savo mažo miestelio. Yra vaikų, kuriuos operatoriai užfiksuoja akivaizdžiai nuobodžiaujančius. Bet tai nereiškia, kad jie it robotukai tik atkartoja natas penklinėje. Jei taip būtų, patikėkite, jie greitai pasitrauktų iš šio reikalo, nes pasiruošti Dainų šventei reikia ne vienų metų.
Tačiau žaviausia tai, kad tarp tokios masės skirtingų žmonių nėra priešiškumo. Prie tautiniais rūbais apsirengusios močiutės nereikia pastatyti policijos pareigūno, kai šalia jos šoka trumpu sijonėliu apsirengusi orkestro šokėja. Tokia masė žmonių, dainuojanti „Lietuva brangi“, užgniaužia kvapą, tada norisi atsistoti ne vien dėl šios dainos simbolikos. Tada lėtai tardamas kiekvieną šios dainos žodį jauti, kad Lietuva - tikrai labai brangi.
Galbūt vyresniems žmonėms ši šventė asocijuojasi su „dainuojančia revoliucija“, kova, pasipriešinimu ir laisve, tačiau man, jau keletą metų nedalyvaujančiai šioje šventėje ir žvelgiančiai iš šono, tai galimybė džiaugtis. Tikrai džiaugtis. Ko kartais per valstybines šventes pritrūksta. Užsikonservuojame savose emocijose ir jos lydi ilgus metus. O kur pasislepia džiaugsmas?
Kai buvau Dainų šventės dalyvė, visa tai atrodė smagu ir įprasta. Bet dabar, pažiūrėjusi iš distancijos, atrandu ir šventės unikalumą ir tai, kas mane žavi labiausiai. Tradicijos? Modernumas? Visko yra. Jeigu šalia gali eiti tautiniais rūbais apsirengusi močiutė, už jos – besiplaikstančiais plaukais šėlstančios vaidilutės, o už jų trumpais sijonėliais vilkinčios orkestro šokėjos – tai jau tikra modernybė. Neironizuoju. Tas bendras vaizdas žmonių, galinčių surasti jungiančią melodiją, žavi labiausiai.
Kita vertus, kai maži vaikai dainuoja liaudies dainą, kartu su pagyvenusiais žmonėmis, o šie kartu šėlsta skambant populiariosios muzikos kūriniams – tai yra gražu. Abejoju, kad šis reiškinys gali pasenti.
„Gražu“ gal per silpnas žodis. Tai kažkoks ryšys, kuris tuo metu mus įsupa į smagią karuselę, o kai ji sustoja, lauki kitų metų, kai ji vėl užsisuks.
Kartais sunku patikėti, kad chorinė muzika gali pritraukti į parką tūkstančius žmonių. Nes tai niekada nebus populiaru. Išrėkti tekstą gali daug kas, bet dainuoti vienu balsu, klausyti šalia stovinčio, kad nepagandintum bendro reikalo – reikalauja pastangų ir kantrybės. Ir jei dar netyčia prie tavęs pastatys mikrofoną – ir tavo balsas užlūš pačioje girdimiausioje vietoje...
Tai smagus bendrumo jausmas, nors kai dainuoji, apie tai negalvoji. Tik žvelgdamas nuotraukas ar įrašus ilgiesi tos emocijos.
Galbūt tą rūbą praėjus šventei greitai nusivelkame. Tačiau negi visi mojuosime vėliavėlėmis iki jos supliš?
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
