Gimtąjį kraštą galime skaityti kaip knygą: kalvos, piliakalniai, upės, ežerai, pelkės, šaltinėliai, girios ir lygumos veriasi kaip geografijos vadovėlio puslapiai. Nors mūsų šalis ir nedidelė, bet įvairi: Neringoje gali pajusti dykumos dvelksmą, Šauklių riedulyne - tundros peizažą, Molėtų etnokosmologijos muziejuje bei šalia esančioje dangaus šviesulių stebykloje susitikti su visatos paslaptimis. Lygumas keičia vingiuoti „linksmieji“ kalneliai, žalsvas miškų jūras - mėlynos ežerų akys...
Geografija neatsiejama nuo istorijos, etnografijos, liaudies kūrybos. Iškalbingiausi piliakalniai - ištikimi skausmingos mūsų tautos istorijos liudininkai. Ypač daug jų Žemaitijoje. Ir kiekvienas ne tik pasakoja apie garbingas lietuvių kovas su švedais ar kryžiuočiais, bet ir apipinti padavimais, aiškinančiais vietovardžio kilmę, aukštinančiais gyvenusius ten žmones.
Štai piliakalnių „karalius“ Medvėgalis. Anot padavimo, jo vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per kūlgrindą. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galim“, o paskui išėjo ir pakvietė pagalbą. Pagal šiuos žodžius pilį imta vadinti Medvėgaliu. Šis pasakojimas primena, kad atlikti garbingus žygius gali ne tik stiprūs kariai, bet ir paprastos mylinčios savo kraštą merginos.
Yra ir liūdnų istorijų, primenančių, kad nesantaikos būta visais laikais. Apie dabar gražiai sutvarkytą, išties įstabų Sprūdės piliakalnį buvo pasakojama, kad jį supylęs Sprūdeika po to, kai susipyko su broliu Mindaugu. Vieta pasirinkta tiesiog įspūdinga: nuo piliakalnio atsiveria nuostabūs vaizdai į Biržulio ir Lūksto ežerus, matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės ir Medvėgalio piliakalniai... Atsiverianti panorama leidžia pasijusti laisvu žmogumi, kurio neslegia ribota miesto erdvė, nevaržo įvairios civilizacijos priemonės. Ne veltui garsus geografas Česlovas Kudaba, keliaudamas ir žavėdamasis garbingais žemaičių „dievkalniais“ - Gaudkalniu, Sprūde, Lenkalių alka, Moteraičiu, net lygino juos su piramidėmis...
Kiekvieno grįžimas į savo gimtinę yra savotiškas. Važiuodama iš Aukštaitijos lygumų akimis ieškau, kada prasidės pirmosios kalvelės, tada net širdis smarkiau šokteli - Žemaitija... Vingiuotas ir nepastovus peizažas, kaip ir aštri žemaičių kalba, - lyg ratai dardėtų per duobėtą vieškelį... Ir kodėl taip yra - ta pati Lietuva, ta pati kelionė, o netikėtai pajunti, kad ne šiaip sau važiuoji: keliauja ne tik tavo akys, bet ir širdis pasileidžia į pažįstamas vietas, lyg kažko ieškodama...
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
