Man, kaip buvusiam didmiesčio gyventojui, atrodo, kad Vilniuje yra neįprastai daug laisvos, žalios erdvės. Gimtajame Niujorke pajutau stiprią žalios erdvės stoką. Daugelis Vilniaus parkų ir miškų yra ryškūs šio miesto privalumai.
Tai, kad parkai paguodžia užsigniaužusią miestiečio dvasią, niekam nereikia aiškinti, juk parkai turi ir moksliškai pagrįstą, ir pinigais pasireiškiančią naudą. Parkuose galima vaikščioti, ilsėtis, mankštintis, rengti piknikus su draugais. Jų grožis paprastai pakelia greta esančių gyvenviečių vertę. Tuo gali džiaugtis nekilnojamojo turto verslininkai bei miesto valdžia, kuri pagal žemės vertę renka mokesčius.
Prie parkų gyvenančių žmonių sveikata paprastai būna geresnė už tų, kurie gyvena atokiau nuo jų. O sveikatingumą propaguojančioje visuomenėje laimingesni bus visi – tiek sveikai gyvenantys, tiek susirgusiais besirūpinantys. Lietuvoje nėra nutukimo problemos, bet visą dieną prie stalų dirbantiems Lietuviams mankšta ir grynas oras tikrai praverčia. JAV parkuose mankštos įranga kur kas svarbesnė, nes ten yra antsvorio problema.
Parkuose ruošiamos sportinės programos ne tik gerina žmonių sveikatą, bet ir didina rajonų saugumą. Naktinės sporto programos, rengiamos JAV miestelio Fort Majerso parkuose, sumažino jaunų nusikaltėlių skaičių 25 procentais.
JAV miestai nepaprastai tankiai apgyvendinti. Čikagoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka 4 tūkst. 923 piliečių, o mano gimtame Niujorke – 10 tūkst. 194. Vilniuje – tik 1 tūkst. 413 gyventojų kv. kilometre.
Pasižiūrėjus į Vilniaus žemėlapį labai aišku, kodėl gyventojai čia nėra sugrūsti kaip šprotai skardinėje (tai – populiarus Niujorko požeminių metro sistemos keleivių apibūdinimas) – dėl to, kad Vilniuje yra tiek daug žalumos. 43,9 proc. Vilniaus ploto sudaro miškai, želdiniai bei parkai. Tik 20,2 proc. Vilniaus 400 kv. km. ploto yra apstatyta. Nėra kur tiek daug žmonių sugrūsti.
Niujorkas nuo kitų JAV miestų tikrai neatsilieka, bet Vilniaus žalumos toli gražu nepasiekia – 19,5 proc. Niujorko žemės ploto sudaro parkai. Tačiau tie 19,5 proc. nėra lygiai paskirstyti po visą miestą. Trys didžiausi vadinami parkai miesto tolimiausiose ribose sudaro trečdalį to skaičiaus. Du iš tų „parkų“ yra tiesiog mažos į miesto tolimiausias ribas įsiterpusios didesnių gamtos draustinių dalys.
Manau, kad Vilniaus didžiausi parkai kur kas lengviau pasiekiami, kad ir būtų prie miesto ribų. Pavilnių ir Verkių parkai (arba bent jų ribos) pasiekiami viešuoju transportu, o Vingio parkas yra miesto centre.
Vilniuje, Kaune, ir kituose Lietuvos miestuose yra ne tik parkų, bet ir niekam nepaskirtų žaliųjų plotų. Tarp Vilniaus pastatų galima rasti nepaprastai daug žalumos. Niujorke retai taip pasitaiko – beveik visas miestas išdėliotas nepaprastai efektyviame sausakimšame kvadratiniame plane. Neaišku, ar Vilniaus tarpinės žalios erdvės buvo planuotos, ar ne; kai kurie sovietmečio daugiaaukščiai atrodo lyg būtų buvę iš dangaus pasibarstę kaip sėklos ir išaugę ten, kur juos vėjas nuleido. Anksčiau nebuvo pagalvota apie racionalų pastatų išdėstymą, todėl nauji gyvenamieji kvartalai kuriasi miesto pakraščiuose. Kaip bebūtų, svarbu, kad Vilniaus gyventojai gali net ir miesto centre pasidžiaugti žaluma.
Apie parkų ir žalios erdvės privalumus gerai žino parkų stokojantys JAV miestų gyventojai, o valdžios atstovai suka galvas, kaip savo jau užstatytuose miestuose galėtų padidinti žaliųjų plotų skaičių. Daugelis JAV miestų turi fondus, kurie įsigiję žemės plotą jį paverčia parku.
Niujorko miesto valdžia skiria daug pinigų parkų puoselėjimui. Viename rajone iš pasenusių virš gatvės iškeltų traukinio bėgių padarė parką. Kituose miesto parkuose vyksta kultūriniai renginiai, kuriamos naujos erdvės – žaidimo aikštelės, bėgimo takai, sporto įranga, atitverti šunų parkai. Dalaso mieste, virš miestą kertančio greitkelio, inžinieriai ant betono luitų įkūrė parką.
Tai yra įspūdingi ir puikūs miesto žemės planavimo pavyzdžiai. Tačiau juose irgi galima įžvelgti kiek tai kainuoja miesto valdžiai, kuri rengdama miesto planą neįvertino parkų būtinybės. Niujorko valdžiai minėto parko pirmieji du etapai kainavo daugiau kaip 150 mln. dolerių. O parkas dar nebaigtas. Naujasis Dalaso miesto parkas pareikalavo 110 milijonų. Prie parkų įkūrimo prisidėjo pasiturintys miesto gyventojai.
Dėl žaliųjų erdvių gausybės galima pagirti ir Vilnių, ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius. Bet Lietuva gali iš tankiau apgyvendintų Vakarų šalių miestų išmokti, kaip geriau savo parkus prižiūrėti. Būtent dabar daugelis tų miestų tyrinėja, kaip tai padaryti: kuria naujus parkus ir atnaujina erdves, rengia koncertus ir kitokius kultūrinius renginius. Parkų veiklos plėtra ir jų tobulinimas – du geriausi būdai puoselėti parkų naudą piliečiams.
Renginių Vilniaus parkuose gal netrūksta, ypač vasaros metu, bet koncertų arba kitokių festivalių galėtų būti daugiau. Lietuvos parkams tikrai praverstų aptvarkymas ir kai kurių statinių atnaujinimas. Statybos Sereikiškių parke – tai pirmasis žingsnis teisinga kryptimi. Kai kuriuose Vilniaus parkuose yra mankštos įrangos, bet galėtų jos būti daugiau, galėtų ji būti geresnė, naujesnė. Žinoma, prie parko išsaugojimo galėtų prisidėti ir parkuose pramogaujantys gyventojai – nešiukšlinti, negadinti įrangos.
Kol kitų šalių miestų valdininkai svarsto, kaip tobulinti savo parkus, linkiu Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojams džiaugtis tuo, ko kiti dar tik siekia, – savo tikrai žaliais miestais ir puikiais parkais. Tačiau reikia nepamiršti pasimokyti iš tų, kurie sugeba tinkamai išnaudoti žaliąsias erdves, tam, kad ir ateityje kiekvienas lietuvis galėtų džiaugtis parkų teikiamais privalumais.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
